Paminklas grafaitei – atspara mums patiems

– Kaip kilo mintis pastatyti paminklą grafaitei Emilijai Pliaterytei?

– Išaugau Dzūkijoje, Kapčiamiestyje, kur kone kasdien žaisdavau netoli E. Pliaterytės kapo – plikos kalvelės greta mokyklos, kuriai vadovavo mano tėvelis. Ji buvo mano vaikystės legenda, nors tuo metu apie šią istorinę asmenybę mažai ką žinojome, tik mokyklos vyresnėse klasėse papasakojo, kad ji dalyvavo 1831 m. sukilime prieš rusus. Studijuodamas Vilniaus universitete pats domėjausi, kiek galėjau, taip pat prof. Juozas Jurginis, kuris buvo feodalinės Lietuvos istorijos žinovas, suteikė galimybę daugiau pažinti E. Pliaterytę, suprasti jos reikšmę šalies istorijai. Labai gerai prisimenu, kad vienintelis iš šios temos gavau tuo metu aukščiausią įvertinimą – penketą (šypteli – aut. pastaba).

E. Pliaterytė gimė Vilniuje, užaugo Antazavės dvare, prie Zarasų. Paskelbus sukilimo pradžią, Emilija nusprendė, kad ir jai laikas veikti, – nusikirpo plaukus, apsivilko vyriškus drabužius ir, apsiginklavusi pistoletu bei durklu, stojo į sukilėlių gretas. Kovėsi prie Utenos, Šiaulių, dalyvavo Kauno gynyboje. Deja, nesėkmingai. Po pralaimėjimo bendražygiai nusprendė trauktis į Prūsiją, o Emilija pėsčiomis ėjo link Lenkijos, tikėdamasi atsivesti pagalbos. Pasiekė Veisiejus, kur sušalusi ir nusilpusi buvo priglausta Justinavos dvare (dab. Vainežerio k.), deja, čia ir mirė būdama vos 27-erių.

– Kodėl iki šiol E. Pliaterytės atminimas nėra įamžintas?

– E. Pliaterytė yra Lietuvos legenda, kurią eksploatuoja kitos šalys. 1931 m., minint sukilimo šimtmetį, lenkai ant visų pinigų uždėjo E. Pliaterytės portretą. Tuo metu Vilnius buvo užimtas lenkų, todėl visuotinė neapykanta generolui L. Želigovskiui lėmė, kad mūsų didvyrė nesulaukė pagerbimo: „Jei priešai ją laiko sava, tai gal mums nereikia?“ O juk Emilija yra visiškai Lietuvos „produktas“. Lenkijoje apie 50 mokyklų pavadintos jos vardu, stovi keletas paminklų. Baltarusiai neseniai įsteigė E. Pliaterytės ištikimybės kryžių, kuriuo apdovanojo Ukrainos pusėje kovojančias baltarusių moteris. Mes tik kalbame, bet taip ir nepastatome paminklo, nors senasis molinis Kapčiamiestyje vis niokojamas vandalų – keliskart buvo nuplėštas kardas su visa ranka...

Reikia galų gale mūsų lietuviškajai Žanai d’Ark pastatyti tikrą paminklą ir jis labai tinka Kaune – mieste, kuris labai gerbia save, turi ambicijų, saugo istoriją. Parašiau prašymą Kauno miesto tarybai ir merui, gavau teigiamą atsakymą ir imsimės darbų. Reikia, kad kauniečiai pasiūlytų, kokioje vietoje nori matyti paminklą, o tada jau darbuotis su architektais ir istorikais, ieškant vizualinių sprendimų, taip pat surinkti reikiamas lėšas.

– Kodėl galvojate neprašyti savivaldybės finansavimo?

– Kaip su „Laisvės kario“ paminklu, norime idėją įgyvendinti žmonių lėšomis, kad paminklas būtų žmonių, o ne valdžios. E. Pliaterytė yra mūsų didvyrė, tai mes ją ir pagerbkime. Pačių statyti paminklai labiau gerbiami: jei duosi 5 ar 10 Eur, visuomet su geromis emocijomis prisiminsi, kad ir tu statei paminklą. Kai rinkome lėšas „Laisvės kariui“, prisidėjo 1 780 šeimų, kurios pervedė nuo 1 iki 50 tūkst. Eur, ir kiekvienas iš jų buvo paminėtas mūsų knygoje. Nesvarbu, kiek kas pervedė, įvyko objektyviausias balsavimas pinigais. Pamenu, atidengiant paminklą, visus prisidėjusius žmones apdovanojome padėkos lapais, kuriuos pasirašiau pats ir generolas Č. Jezerskas. Kaip prieš karą kauniečiai rinko lėšas Prisikėlimo bažnyčiai, taip tąkart – „Laisvės kario“ paminklui, o dabar atėjo eilė E. Pliaterytei. Tiesa, norime, kad tai būtų ne vieno miesto, bet visos Lietuvos paminklas, nes ji visų mūsų legenda, kaip Žana d’Ark, kurios atminimas įamžintas paminklu prie Reimso katedros, kur ji buvo įšventinta į tautos gynėjas. Dar 1992-aisiais sėdėjome su Algirdu Brazausku ant suoliuko priešais katedrą ir žvelgėme į Prancūzijos didvyrę. Galbūt apie E. Pliaterytę ir jos reikšmę žinome per mažai, todėl, kai rašysime sąlygas paminklui, pabandysime įtraukti ir informacinę sienelę, kurioje pasakojama apie šios asmenybės ir sukilimo svarbą.

– Ar jau yra vizijų, kaip atrodys E. Pliaterytės atvaizdas?

– Dar ne. Galbūt galėtų būti moteris su vėliava rankoje ar ant žirgo. Pastarasis yra gana tipinis didvyrio vaizdavimas, bet gal jau nelabai turime skulptorių, kurie gali sukurti klasikinį žirgą. Paliksime tai menininkų išmonei. Svarbu, kad tai būtų mūsų kovojančios Lietuvos simbolis, kaip ir „Laisvės karys“, kurį sąmoningai kūrėme kitokį, nei vaizduojamas herbe. Norėjome, kad karys būtų judesyje, ne puolantis, bet aiškiai leidžiantis suprasti, kad priėjęs priešas gaus per galvą (šypteli – aut. pastaba). Jau turime subūrę dalį iniciatyvinės grupės, kuri aprašys sąlygas ir paskelbs konkursą paminklui sukurti. Norime jo jaukaus, ne bauginančio, bet įkvepiančio. Mano nuomone, labiausiai tiktų romantizmo stilius. Ši epocha jau seniai praėjusi, bet tuo metu buvome verčiami statyti jekaterinų ir rusų gubernatorių paminklus, o štai, važiuojant per Europą, dauguma paminklų istorinėms asmenybėms yra būtent romantizmo stiliaus. Vilniuje turime gražų pavyzdį – G. Jokūbonio sukurtą Adomo Mickevičiaus paminklą prie Šv. Onos bažnyčios. Kažkas panašaus galėtų iškilti ir E. Pliaterytei.

– Prie kokių kitų istorinių, kultūrinių projektų esate prisidėjęs?

– Pasvalyje pastatėme paminklą Žygimantui Augustui, kuris, su Livonijos ordinu pasirašęs sutartis prieš Rusiją, įrašė šį miestą į istoriją. Tokią pat skulptūrą padovanojome ir Valdovų rūmams. 2018 m., kai šventėme modernios valstybės šimtmetį, dirbau Vyriausybėje. Parašiau programą, kaip prasmingai minėsime šimtmetį, bet pinigų tam niekas neskyrė. Supratau, kad nieko nebus, ir nusivylęs išėjau iš gerai apmokamo darbo. Būdamas bedarbiu nusprendžiau realizuoti tas idėjas. Jose buvo ir „Laisvės karys“, ir A. Smetonos paminklas, ir Lietuvos savanorių pagerbimas visuose miestuose, Signatarų paminklas. Viską pavyko įgyvendinti.

A. Smetonos paminklą pastatėme netoli Ukmergės, jo dvare, nes Vilniuje dėl nieko nepavyko susitarti. Nuvykęs pas Ukmergės merą su šešiais galimo paminklo modeliais, gavau teigiamą atsakymą. Vilniuje dėl „Laisvės kario“ niekas net nesikalbėjo, o Kaune jis iškilo per penkis mėnesius. Kalvarijoje pastatėme signataro ir diplomato Petro Klimo paminklą jo vardu pervadintoje aikštėje. Labai simpatizuoju šiai asmenybei – žemdirbių vaikas, mokėjęs daugybę kalbų, vienas geriausių diplomatų, Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje, Vasario 16-osios signataras, apie kurį esu parašęs knygą.

– Kuris istorinio atminimo įamžinimas labiausiai džiugina širdį?

– Didžiausias projektas – Lietuvos karių savanorių pagerbimas. Net 420 valsčių (seniūnijų) turėjo savo savanorius, kurie kūrė ir gynė valstybę. Jų vardinės lentos jau yra 318 miestelių, daugiausia po dvi – kariams savanoriams ir Vyčio kryžiaus kavalieriams. Dar nepabaigėme, liko apie 80–90 miestelių. Kai kuriuose iš jų didvyrių labai daug: vien Krekenavoje – 145 savanorių, Ramygaloje – 27 Vyčio kryžiaus kavalieriai, Garliavoje jų net 40.

Labai patiko Kauno r. savivaldybės idėja statyti atverstos knygos paminklą ir ant nugarėlės iškalti pavardes tų žmonių, kurie finansavo paminklo statymą. Manau, kad labai gera mintis yra daryti gerus darbus ir nebijoti apie tai pasakyti. Šis projektas labai gražiai nuvilnijo per visą Lietuvą.

Šiemet, lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės dieną, dar devyni miesteliai Alytaus r. įamžino savanorių atminimą. Matau tame didžiulę prasmę, nes nešaukiami, be mobilizacijos, net 10 254 savanoriai išėjo ginti ir kurti Lietuvos valstybės. Jau beveik 9 000 vardų esame iškalę akmenyje. Manau, kad šeimoms, dabar gyvuojančiai ketvirtajai kartai, labai smagu pamatyti, kad jų prosenelis taip pagerbtas.

Kai žinai, kad tavo šeima prisidėjo prie valstybės kūrimo, visai kitoks požiūris į ją – supranti, kad ji mūsų, o ne kieno nors kito, tada ir meilė atsiranda.

Manau, kad didžiausias patriotizmas iki šiol išlikęs kaimuose, miesteliuose, kur žmonės dar nepraradę ryšio su žeme. Kokie inteligentai bebūtume, visi esame kelinta karta nuo kaimo. Jei prarasime ryšį su žeme, savo šaknimis, nebeliks skirtumo, kur gyventi – čia ar svetur.

– Ar, esant dabartinėms realijoms, matote dar didesnę istorinio palikimo prasmę?

– Mūsų tikslas turėtų būti savęs, savo vietos šioje visuomenėje ir valstybėje ieškojimas. Atrodo, šiuo metu tam turime visas galimybes, tik ar jas išnaudojame? Ar mums ta valstybė iš tikrųjų dar reikalinga? Yra lietuvių, kurie nusprendžia pirkti namus užsienio kurortuose, nes ten nebus karo, nereikės ginti tėvynės. Iš ten ir žiūrės per atstumą, kaip likusieji kovos už savo ir valstybės laisvę. Tokia filosofija yra baisi ir pavojinga, žudanti mus visus. Jau karas Ukrainoje parodė, kas tėvynę gina ir kas iš tėvynės uždirba. Nesinorėtų, kad mes susidurtume su tokiomis problemomis. Manau, viskas išsispręstų, jei nuoširdžiai suprastume savo vietą, suvoktume, kodėl ir ką darė mūsų tėvai, seneliai ir dar ankstesnės kartos, kam reikėjo kariauti tada arba dabar. Gal galėjome kitaip tvarkytis, palikti svetimiems vadovauti? Istorija labai labai reikšminga, manau, ji yra daugiau nei politika. Istorijos neįmanoma pavogti, nes ji jau įvykusi.

Mes patys kuriame istoriją ir jei nieko gero neturime pasakyti apie savanorius, tai ką kas nors galės pasakyti apie mūsų kartą, kuri nieko ypatingo ir nedaro: važinėja gerais automobiliais, gerais keliais, valdininkai savi – nėra prieš ką kovoti, NKVD nieko miškuose negaudo ir nešaudo, policija saugo piliečius. Tiesiog plaukiame pasroviui, bet ar visada taip bus? Ar istorija nepasikartos? O jei taip nutiktų, ar būsime dvasiškai pasiruošę padaryti kažką svarbaus, dėl ko nors pasiaukoti? Ar bus dėl ko aukotis?

– Ką daryti, kad istorija nesikartotų?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. gruodžio 30 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.