Pamirštas tautodailės menas

Gintarė GUMBREVIČIENĖ

Šeimos tradicija nuo XIX a.

„Gaminius iš šiaudų šeimoje geriausiai gamino promočiutė Anelė, gimusi 1878 m., o iš jos amatą perėmė marti, mano močiutė Stanislava. Iš mamos pasakojimų esu ne kartą girdėjęs, kaip jie prieš šventes puošdavo namus šiaudiniais dirbiniais. Jaunesni vaikai valydavo ir karpydavo šiaudus, o vyresnieji kūrė neįtikėtinus stebuklus. Viskam vadovaudavo vyresnės pynėjos – tai Anelė ir Stanislava“, – pasakojo Jonavos rajone, Žeimių miestelyje gyvenantis A. Narkevičius.

„Taip gimdavo abažūras ant žibalinės lempos, girliandos, lango dekoracijos vietoje užuolaidų, sodas (vietinių vadinamas voru arba pajonku). Tuo metu Svolkenių kaime, Kėdainių apskrityje, net vykdavo varžybos, kas gražiau papuoš namus. Eidavo per gryčias ir žiūrėdavo, kuris gražiau pasipuošė ar sugalvojo įmantresnį kūrinį. Tačiau sovietinė melioracija nušlavė kaimus ir išblaškė pynėjus“, – atsiduso vyriškis.

Močiutės atsisveikinimo niekada nepamirš

A. Narkevičius prisimena, kad apie 1985 m., susodinusi anūkus, močiutė Stanislava jiems pynė savo paskutinį sodą. Pindama graudinosi, kad išvykę vaikai gyventi į miestus nepratęs šio amato, o ir anūkai vargu ar tuo užsiims. „Deja, neišliko nė vieno dirbinio ar nuotraukos su jos darbais, bet ir dabar prisimenu tą vienintelę ir nepakartojamą pamoką: liepė atnešti iš klėties senelio paruoštus šiaudus, suieškoti didelę adatą ir atnešti jos suverptus lininius siūlus. Karpė, vėrė, rišo ir vaikams prieš akis gimė neįtikėtinas kūrinys“, – prisiminimais dalijosi Artūras.

Sodai pasivijo

Ir iš tiesų, sodų tradicija nutrūko. „Savo gyvenimą buvau paskyręs medžio drožybai, stogastulpių bei kryžių kūrimui. Tačiau prispaudė liga. Turėjau užsiimti kažkuo lengvesniu – ne pagal proceso sudėtingumą, bet pagal svorį. Taigi griebiausi šiaudo: prisiminiau seną šeimos tradiciją – pynimą iš šiaudų“, – juokavo A. Narkevičius.

Po daugelio metų A. Narkevičiui teko viską prisiminti, pavartyti literatūrą, pasidomėti šiuolaikiniais sodų rišimo meistrais. Stebėjo, kaip tokius darbus kuria jonavietės Julija Šlajienė, Rasa Libienė, vilnietė Marija Liugienė, estas Urmas Veersalu, latvė Ausma Spalvina, ukrainietė Marija Kravčiuk ir kiti.

„Savo darbus pradėjau demonstruoti tautodailininkų parodose, surengiau keletą personalinių. Šio amato mokau ir savo vaikus. Labai norėčiau, kad pratęstume šį amatą, kurį šeimoje puoselėja jau penkios kartos“, – sakė A. Narkevičius.

Senieji kryžiai

Didelė A. Narkevičiaus gyvenimo dalis atiduota tradicinei kryždirbystei. „Rinkau kraštotyrinę medžiagą apie Jonavos krašto kryždirbius, domėjausi ornamentika. Restauruodamas senuosius kryžius, stebėjau medžiagų pokyčius, detalių atsparumą laikui. Šie stebėjimai labai praverčia kuriant naujus paminklus ir pasirenkant impregnavimo medžiagas“, – pasakojo vyras.

A. Narkevičiui svarbu atkartoti senųjų meistrų detales. „Taip įamžinamos krašto tradicijos, nes senieji kryžiai baigia sunykti. Stengiuosi naudoti senovinius įrankius ir medžiagas. Nepraktikuoju medvaržčių, kadangi senieji meistrai viską tvirtindavo vinimis. Kartais užsakovas pareiškia norą, kad gaminant kryžius būtų naudojami medvaržčiai. Tada tenka paaiškinti, kad Kristus prie kryžiaus buvo kalamas vinimis, todėl medvaržčiai šiam darbui netinka“, – apmąstymais dalijosi vyras.

Kryžius pastatomas taip pat unikaliu būdu. Meistras jį atveža arkliu kinkytu vežimu ir su pagalbininkais pastato rankomis – kaip senovėje. Šis procesas tinka tik iki 4 metrų aukščio paminklams. Aukštesnius statinius kelia kranu, nes trūksta daugiau žmonių, kurie tai mokėtų saugiau padaryti.

Be medžio drožybos, vyriškis dar domisi kraštotyra. Rinkdamas medžiagą apie senuosius kryžius, užrašinėja atsiminimus apie sunykusius kaimus ir čia gyvenusius žmones, kartu su bendraautoriais jau išleido keletą knygelių.

Pasiekimai

Iki 2010 m. Artūras sukūrė apie 50 didelių paminklų (kryžių, stogastulpių) ir apie 500 smulkių darbų (prieverpsčių, rankšluostinių). Lietuvos žemės ūkio ministerijos organizuotame konkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2007“ medžio drožėjas pelnė kaimo amatininko nominaciją, o nuo 2003-ųjų vyriškis priklauso tautodailininkų sąjungai.

Su skulptoriais Konstantinu Bogdanu ir Kęstučiu Krasausku Žeimių miestelyje iš bronzos sukūrė architekto Vaclovo Michnevičiaus biustą.

A. Narkevičius vadovauja kraštiečių klubui „Žeimių ainiai“, kuris vienija žmones, besidominčius šio krašto istorija.

Pradėkime kurti savo sodą

Jei kilo noras pabandyti šiaudinį grožį sukurti patiems, pradėkime nuo paprasčiausių šiaudinių dekoracijų. A. Narkevičius dalijasi patirtimi, kaip pasiruošti šiaudų ir iš jų rišti žaisliukus.

Tinkamiausi šiaudai

Geriausia turėti ruginių šiaudų, bet tiks ir kiti. Galima rišti net iš smilgų arba nendrių, kokteiliams skirtų plastikinių šiaudelių, visokių vamzdelių, kurie turi kiaurą ertmę.

Šiaudų vasarą galima paprašyti ūkininkų, jie mielai leidžia prisipjauti žaliavos iš pakelės, juk vis tiek vėliau nušienauja kartu su žole. Geriausia rinkti dar vasarą, prieš Jonines, kai javai nužydi, bet nėra grūdo. Jei nespėjama, tinka ir vėliau. Nupjovus reikia surišti ryšulėliais ties varpomis ir išdžiovinti. Vėliau galima karpyti norimu ilgiu ir imtis darbo.

Rišimas

Pasirenkamas įrankis, su kuriuo bus dirbama. Puikiausiai tiks tiesiog didelė adata. Pati seniausia adata – pagaminta iš to paties šiaudo, ties plongaliu nukerpant varpą ir atsikerpant reikiamo ilgio šiaudą. Seniau, kai rišdavo visa močiutės šeima, senelis visiems pagamindavo adatų iš plonos vielutės, užlenkęs galiuką, kad būtų galima prakišti siūlą. Naudojamas lininis siūlas, kuris mažiausiai painiojasi ir yra tvirčiausias.

Pirminį šiaudinį žaisliuką sudaro reketukas, kuris gali išeiti skirtingų formų.

Galima neužbaigti reketuko ar jam pridėti atskirų detalių, girliandų. Pridėjus detalių, galima konstruoti sudėtingesnius junginius, kaip pagrindą paliekant tą patį lygiakraštį reketuką.

Keturbriaunis reketukas:

Reikalingos priemonės: 12 sukarpytų vienodo ilgio šiaudelių, adata, siūlas.

Ant siūlo veriami keturi pasirinkto dydžio šiaudeliai ir surišami. Taip sukuriama lygiašonio keturkampio forma.

Po to veriami du šiaudeliai ir jie surišami ties vienos kraštinės kampais, kad išeitų trikampis – taip kartojama ties kiekviena kraštine, kol padaromas keturkampis su keturiomis smailiomis viršūnėmis.

Paėmus du priešingų pusių trikampius, jie pakeliami ir surišami ties smaigaliais.

Kiti du trikampiai surišami ta pačia seka, tačiau į priešingą pusę. Taip sukuriamas reketukas.

Girlianda

Girlianda kuriama iš šiaudelių juos suveriant ant siūlo. Galima verti vieną šiaudelį išilgai, o tris skersai, perduriant šiaudelius ties viduriu, taip kartoti, kol bus pasiektas norimas girliandos ilgis. Proceso metu galima keisti šiaudelių seką, jų ilgį, įterpti mažų reketukų arba naudoti šiaudelius su nareliais – taip bus suvertos skirtingų formų girliandos.

Žvaigždė

Žvaigždę galima padaryti surišus 12 skirtingų reketukų. Po to juos visus sujungus sukuriamas apskritas ratas. Keičiant šiaudelių ilgius, rišamos skirtingos formos – taip žvaigždės spinduliai ilgėja arba trumpėja, sudarydami skirtingus variantus.

Iš žurnalo „Rasos“ archyvo