Pasiryžę peržengti Rubikoną

Labai įtemptai ir nenuspėjamai  Žemės ūkio rūmų  pirmininko rinkimų kampanijai artėjant į finišo tiesiąją,  „Ūkininko patarėjas“, norėdamas, kad žemdirbiškoji  visuomenė išsamiau sužinotų kandidatų agrarinės politikos nuostatas, surengė pretendentų   apskritojo stalo diskusiją „Naujasis ŽŪR pirmininkas: darbai ir iššūkiai“.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininko rinkimų kampanija pasiekė kulminaciją. Kandidatai kartu ir atskirai lankė, tebelanko visas Rūmams priklausančias agrarines organizacijas ir rajonų žemdirbių asociacijas, pabrėždami savo privalumus ir nurodydami varžovų trūkumus. Nedaug betrūko, kad vienam pretendentui, kurio atsižadėjo dalis jį pasiūliusios organizacijos narių, būtų tekę pasitraukti iš rinkimų kovos pirma laiko, tačiau vakar ŽŪR prezidiumas nutarė netrumpinti kandidatų sąrašo, nors Rūmai gali dėl to teisiškai nukentėti, o XV neeilinio ŽŪR suvažiavimo nutarimai – užprotestuoti. „Ūkininko patarėjas“, pakvietęs visus pretendentus į amerikietiško stiliaus apskritojo stalo diskusiją „Naujasis ŽŪR pirmininkas: darbai ir iššūkiai“, paprašė paaiškinti žemdirbiškajai visuomenei, ką turės padaryti naujoji ŽŪR vadovybė ir Žemės ūkio ministerija su jos visais padaliniais, Seimo Kaimo reikalų komitetas, kad būtų įveikti arba sušvelninti didžiausi Lietuvos žemės ūkio vargai: baigtųsi pieno sektoriaus krizė, ateitų politikų seniai žadamas gyvulininkystės suklestėjimas, Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams naujos rinkos pagaliau visiškai atstotų prarastą rusiškąją? Diskusijos dalyviai – kandidatai į ŽŪR pirmininkus: Pramoninių uogynų augintojų asociacijos pirmininkas Adolfas Jasinevičius, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. Diskusijos vedėjas – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Arnoldas Aleksandravičius. „Ūkininko patarėjas“: „Dėl kokių priežasčių nusprendėte kandidatuoti į Žemės ūkio rūmų pirmininkus? Kurios organizacijos pasiūlė jūsų kandidatūras, kiek kitų asociacijų parėmė? Kokios kiekvieno iš jūsų asmeninės savybės (patirtis, kompetencija ar kitos) būtų reikalingos naujajam ŽŪR pirmininkui? Kuo kiekvieno jūsų pasiūlyta Rūmų ateities vizija pranašesnė už varžovų 2016–2020 metų veiklos strategijas (jeigu jas skaitėte)?“

Adolfas JASINEVIČIUS: „Pradžioje buvo žodis. Buvusio Rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko pageidavimas, koks turėtų būti naujasis žemdirbių savivaldos vadovas. Kodėl A. Stančikas paminėjo mano pavardę – klauskite paties Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko. Toks pasitikėjimas mane įpareigojo. Svarsčiau tik vieną dalyką – ar galėsiu atlikti tą darbą. Turėjau pasitarti su šeima – juk reikės mažiau dėmesio skirti savo ūkiui, didesnę atsakomybę užkrauti sūnui. Be to, vadovauju kaimo bendruomenei. Kaip matote, ūkio darbų ir visuomeninių pareigų man netrūksta. Bet pasiryžau siekti dar didesnės atsakomybės. Administracinės veiklos nesibaidau, ją išmanau, ŽŪR specifiką pažįstu, nes Pramoninių uogynų augintojų asociacija, kuri tvirtai remia mano kandidatūrą, daugiau nei dešimt metų priklauso Rūmams, pats dažnai buvau renkamas į ŽŪR tarybą ir prezidiumą. Rinkimų kampaniją pradėjau labai rimtai. Nesu iš tų „laimės ieškotojų“, kurie pabando, o pasisekus negalvoja rimtai dirbti. Jeigu žemdirbiškoji visuomenė manimi pasitikės, stengsiuosi jos nenuvilti. Esu pasiryžęs padaryti Rūmus vieninga, sutartinai kalbančia organizacija, kuri sugyventų su Vyriausybe ir padėtų jai spręsti kaimo problemas: sumažinti nedarbą, socialinę atskirtį, pagerinti provincijos gyvenimo sąlygas, stabdyti emigraciją. Siūlyčiau Seimui patvirtinti būtinas tokioms permainoms Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), Asociacijų, ŽŪR įstatymų pataisas.“ Mindaugas MACIULEVIČIUS: „Mane remia įtakinga žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“. Niekam dėl to neturėtų kilti abejonių. Asociacijos tinklalapyje, pačiame viršuje, iki šiol (gruodžio 9 d. – red. past.) aiškiai parašyta „M. Maciulevičius – žemės ūkio kooperatyvų deleguojamas kandidatas į Žemės ūkio rūmų vadovo postą“. Taip nusprendė lapkričio 21-ąją posėdžiavę asociacijos nariai. Žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“, kurio direktorius esu, priklauso „Kooperacijos keliui“. Tikriausiai neatsirastų prieštaraujančių, kad mobilieji ūkininkų turgeliai – pažangus reiškinys. Miestiečių labai mėgstamus turgelius (nuolat išgirstame prašymų atidaryti naujas prekyvietes ant ratų Kauno, Vilniaus seniūnijose) padėjo įkurti ir Žemės ūkio rūmai. Buvo vieni iš steigėjų. Prieš 8 metus grįžau iš Airijos, palikau ten įdomius, gerai apmokamus darbus, kad padėčiau Rūmams populiarinti ūkininkų turgelių idėją: žemės ūkio produkcijos gamintoją nuo pirkėjų turi skirti kuo mažiau tarpininkų, žemdirbiui atsiranda didesnis pasirinkimas, ne vien didieji prekybos tinklai, o visuomenė gali nusipirkti šviežių, kokybiškesnių, sveikesnių nei prekybos centruose maisto produktų. Sutikau kandidatuoti į ŽŪR pirmininkus, nes gerbiu visas Rūmams priklausančias asociacijas. Norėčiau joms padėti, kurioms sunku – tas sustiprinti. Deja, daug agrarinių organizacijų jau nebepriklauso Rūmams. Naujai Rūmų vadovybei teks „atverti širdį“, šnekėtis, užgydyti senas nuoskaudas, kad Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga (kuri kartu su Rūmais mane delegavo į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą Briuselyje), kitos aktyvios, veiklios organizacijos sugrįžtų. Negerai, jei ūkininkai pirmiausia guodžiasi Vyriausybei, Seimo Kaimo reikalų komitetui. Būtent Žemės ūkio rūmai turi būti pagrindinė žemdirbių organizacijų demokratiškų diskusijų ir įvairiapusių kompromisų vieta. Norint susitelkti galima. Nesu stambus kokio nors agrarinio sektoriaus ūkininkas, tad jokių slaptų lūkesčių kandidatuodamas nepuoselėju. Jeigu būčiau išrinktas, viešųjų ir privačių interesų konfliktas man negrėstų.“ Jonas TALMANTAS: „Esu žemdirbių dinastijos atstovas. Visas mano gyvenimas atiduotas žemės ūkiui. Turiu veterinarijos gydytojo aukštąjį išsilavinimą. Teko dirbti ir vyriausiuoju gydytoju. Jau dvidešimt penktus metus ūkininkauju. Tik noriu paneigti tą į viešąją erdvę nežinia kieno paleistą „antį“, neteisingą informaciją apie mano ūkio dydį. Skrupulingai laikausi visų Lietuvos įstatymų. Ūkininkaujant teko išmokti agronomijos, inžinerijos ir kitų tikram žemdirbiui reikalingų specialybių. Nesu ir agropolitikos naujokas – trečią kadenciją vadovauju Lietuvos ūkininkų sąjungai. Negalėjau išduoti tų žmonių, kurie manimi labai pasitiki, ir nedalyvauti ŽŪR pirmininko rinkimuose. Mane remia ir kitos didžiausios, svarbiausios agrarinės organizacijos – Žemės ūkio bendrovių ir Grūdų augintojų asociacijos. Rūmų interjeras pasikeitęs, bet reikia ir vidaus permainų. Būtina ugdyti ŽŪR specialistus, juos išsaugoti. Kadrų kaita – blogai. Galiu iliustruoti savo ūkio pavyzdžiais. Jeigu žmogus dirba 14 metų, man nereikia paskui jį vaikščioti, nurodinėti ir priminti, ko nepadarė. Ne pirmininkas, vicepirmininkai, bet Rūmų darbuotojai visus darbus nudirba. Pirmininkas vykdo tai, ką nusprendė Rūmų taryba ir prezidiumas. Esu pasirengęs tokiai misijai. Kadaise, kai Rūmai kūrėsi, jiems netrukus jau priklausė 219 asociacijų! Dabar – tik 49-ios. Rūmai neatstovauja visiems Lietuvos žemdirbiams. Reikia taisyti tokią padėtį. Pieno supirkimo kainos ir kitos žemės ūkio verslo problemos – svarbios, bet negi Žemės ūkio rūmų vadovo neturėtų jaudinti senstantis, nykstantis kaimas, kuriame vis mažiau krikštynų? Savaitėmis nevalomi apledėję, apsnigti užmiesčių keliai trukdo vaikams pamatyti vienkiemiuose gyvenančius senus tėvus. Negi apie tai neverta kalbėti ŽŪR tarybos posėdžiuose? Jaunimas gal ir norėtų pirkti senus kaimiškus namus, juos sutvarkyti ir apsigyventi. Persigalvoja, nes kaimuose nėra šiuolaikinės infrastruktūros – nei medicinos punktų, nei sporto salių, vaikų darželių, nei vandentiekio ir kanalizacijos. Tai tie nearti dirvonai, į kuriuos atsiraitojusi rankoves turėtų kibti naujoji ŽŪR vadovybė.“ Jonas VILIONIS: „Aš taip pat pirmiausia norėčiau papildyti internete skelbiamą klaidingą savo biografiją. Baigiau ne tik vidurinę mokyklą, maisto pramonės technikumą, bet ir Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultetą (1987 m.) Pagal profesiją – inžinierius ekonomistas. Dabar turiu 1 300 ha mišrų ūkį – pienininkystė, grūdininkystė, mėsininkystė ir dar kaimo turizmas. Lietuvos pieno gamintojų asociacija įtikino kandidatuoti ir mane remia. Žemės ūkio rūmus, žemdirbių savivaldos struktūras, jų trūkumus, taisytinas vietas puikiai žinau. Rūmams trūksta orumo! Visiškai sužlugo ankstesnė Rūmų taktika rimčiausiais agropolitikos klausimais kalbėtis su Žemės ūkio ministerijos skyrių vedėjomis ir dar žemesnio rango valdininkėmis, bučiuojant joms rankutes ir skruostelius. Tikrai savarankiški Žemės ūkio rūmai privalo išsilaikyti iš nustatyto žemdirbių savivaldos mokesčio (dėl dydžio galima susitarti), o Rūmų pirmininkas turi būti žemdirbių prezidentas, Lietuvos ūkininkų „veidas“ šalyje ir užsienyje. Mano rinkimų šūkis – stiprus ūkininkas, vieninga bendruomenė, klestintis kaimas. Man nepatinka apie kaimo plėtrą tuščiai malti liežuviu šalia sugriuvusių kultūros namų, buvusios bibliotekos, nebeveikiančio medicinos punkto. Aš, ūkininkas ir Prienų savivaldybės tarybos narys, pats, vien savo pastangomis, išlaikau vieną kaimo mokyklą, 34 vaikus. Kam įdomu, tegul atvažiuoja, įsitikina. Vietos valdžia į mokyklą norėjo seniūniją įkelti. Pagrasinau: tik pabandykite, traktorių atvairuosiu, kelią užtversiu. Rūmai taip pat turi kietai derėtis su valdžia, išreikalauti iš Vyriausybės, ministerijos viską, kas mums teisėtai priklauso.“ „ŪP“: „Kokius įsivaizduojate ateities Žemės ūkio rūmus – profesinė sąjunga ar politinė organizacija? Rūmams reikėtų rūpintis tik savo narių ekonominiais, verslo reikalais ar stengtis paveikti ir šalies agropolitikos kryptis?“ A. JASINEVIČIUS: „Rūmų akiratyje turi atsidurti jų narėms ir visai šaliai aktualūs dalykai. Negalima apsiriboti žemdirbyste, šiek tiek dėmesio skirti miškininkystei, o socialinius rūpesčius užmiršti. Rūmų nariai, eiliniai ir vadovai, turi siekti vieno tikslo – garantuotas darbas kaimo žmonėms ir šviesesnė provincijos buitis. Mūsų pageidavimai, reikalavimai, adresuoti Seimo komitetams, Vyriausybei, ministerijoms, turi būti pagrįsti įtikinamais argumentais. Ir, žinoma, Taryba, kuri vadovauja Rūmams nuo vieno suvažiavimo iki kito, negali nesidomėti, ar į jos raštus, nutarimus, rezoliucijas, prašymus įstatymų leidėjai, vykdomoji valdžia atsakė rimtai, tik atsirašinėjo, o gal net nekreipė dėmesio. Manau, kad po karštų diskusijų Tarybos narių suformuluota Rūmų pozicija yra teisingiausia, nes kilo „iš apačios“, iš ūkininkų poreikių. Jeigu būčiau išrinktas, pažadu Tarybos posėdžius rengti ne tik Kaune, istoriniame ŽŪR pastate, bet ir visoje Lietuvoje. Ten, kur žemdirbių, kaimo žmonių vargai didžiausi. Jeigu per tiesiogines derybas nepavyktų susitarti su Seimu ir Vyriausybe, prašytume žiniasklaidos pagalbos. Tegul valdžia per televiziją, laikraščiuose, interneto svetainėse aiškinasi tautai. Svarbiausia – kalbėtis. Tik taip galime išgirsti vienas kitą.“ M. MACIULEVIČIUS: „Išmokime protingai siūlyti valdžiai, socialiniams partneriams tai, kas mums naudinga. Neretai per Rūmų tarybos posėdžius girdime emocingas, bet nutolusias nuo tikrovės kalbas. Visada pirmieji prabilkime apie saugiklius nuo pieno, grūdų, kitų žemės ūkio produkcijos rinkų svyravimų ir įtikinkime ministeriją, kad saugikliai būtini. Į kurią agrarinio sektoriaus šaką bepažvelgsi, vien problemos – ūkininkų, ypač smulkiųjų, pajamos neapsaugotos, bankinė parama be galo komplikuota, palūkanų grąža – taip pat. Rūmų politinė strategija turi būti labai konkreti. Visko reikalaudami nieko negausime. ES ir nacionaliniai ištekliai – ne begaliniai. Rūmai turi pritraukti naujų narių. Po ŽŪR skėčiu laisvai tilptų ne tik 49 ar 219, bet net iki 500 asociacijų. Tik tada būtų prasminga kalbėti apie Rūmų finansus, savarankiškumą ir ateities viziją!“ J. TALMANTAS: „Kitose ES šalyse, kur Žemės ūkio rūmai ir ūkininkų sąjungos veikia ne vieną šimtą metų, istoriškai susiklostė, kad nacionalinę agrarinę politiką projektuoja asocijuoti ūkininkai. Kai Rūmai pradeda politikuoti, mums, žemdirbiams, užsitrenkia visos durys – nebegalime normaliai bendrauti nei su Žemės ūkio ministerija, nei su Seimo Kaimo reikalų komitetu. Rūmai turėtų dirbti taip, kad visos asociacijos norėtų į juos stoti. Su savo biudžetais. Tada nebereikėtų būgštauti, kad Rūmai užsidarys, neturėdami lėšų. O „iš viršaus“, dirbtinai nei kooperatyvą įkursi, nei Žemės ūkio rūmus sustiprinsi. Kokia prasmė, jeigu pinigai pirmiausia suplauktų į Rūmus, o jų nariai išsirikiuotų ištiesę rankas. Rūmams reikia stipraus juridinio skyriaus, kurio parengtus dokumentų projektus mums tereikėtų nuvežti adresatams – Seimui, Žemės ūkio ministerijai. Kas, jeigu ne mes, žemdirbių savivalda, turėtume sumodeliuoti žemės ūkio krizių valdymo fondą, iš kurio force majeure (nenugalimos jėgos), embargų, sankcijų, stichinių nelaimių prislėgti ūkininkai tuoj pat būtų sušelpti, kol ateis europinė parama, kuri gali vėluoti net pusę metų. Dažnai, už šio stalo taip pat, girdžiu, kaip Rūmai vaizdingai vadinami skėtine organizacija, stogu. Bet pro jį varva vanduo. Narių mokesčius Rūmų administracija neužmiršta susirinkti, skolininkus šalina iš ŽŪR, bet mums vis viena ant galvų lyja. Nesu tuo patenkintas. Dėl to kandidatuoju į ŽŪR pirmininkus ir atvykau į šią diskusiją.“ J. VILIONIS: „Žemės ūkio ministras dabar labai lengvai gali sužlugdyti neklusnų Rūmų pirmininką – sumažino valstybės lėšas, Rūmų darbuotojams vėlavo atlyginimai, pirmininko autoritetas nusmuko. Puikiausiai žinome, koks ŽŪR biudžetas – patys užsidirba aštuonis kartus mažiau, negu gauna iš valstybės. ŽŪR pirmininkas iš karto politiškai paralyžiuotas. Nemanau, kad reikėtų dirbtinai plėsti Rūmus, priimti daugiau rajonų žemdirbių asociacijų, kurioms vadovauja ŽŪR etatiniai darbuotojai. Kas čia per dariniai, kam jie atstovauja? ŽŪR tarybos posėdžiuose pieno klausimais balsuoja Ūkininkių draugijos atstovė, o man, Pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkui, tekdavo sėdėti ant posėdžio svečių kėdės.“ M. MACIULEVIČIUS: „Nuolat girdžiu atodūsius, kad nebelieka ES pinigų. Kaimo plėtrai – taip. Bet sukurta naujų ES ekonomikos plėtros programų. Pavyzdžiui, vadinamasis ES Komisijos pirmininko Jeano Claude`o Junckero planas (350 mlrd. Eur valstybinių ir privačių investicijų į Bendrijos „realius“ ekonomikos projektus per trejus metus nuo 2015 m. sausio iki 2017 m. gruodžio). Konkrečiai sudėlioję projektus, galime pretenduoti į šią paramą. Kiekviena Rūmų organizacija turi talentingų žmonių, kurie koordinuoja asociacijų tarptautinius ryšius. O kur bendras Lietuvos žemdirbių savivaldos atstovas Briuselyje? Susimeskime, išnuomokime jam nors kuklias patalpas kur nors netoli Europos Komisijos būstinės.“ „ŪP“: „2021 m. ES parama žemės ūkiui smarkiai sumažės. Jau kitąmet Bendrijos šalys pradės svarstyti ES naujojo finansinio programavimo laikotarpio biudžetą. Gal Rūmuose reikėtų įkurti kokią specialią grupę ar komitetą, kuris neleistų Lietuvos valdžiai nuolaidžiauti Briuseliui derantis dėl ES finansinio voko Lietuvos žemės ūkiui?“ A. JASINEVIČIUS: „Vienai Lietuvai sunku būtų ką nors pakeisti. Tardamiesi su kitų Baltijos šalių, Skandinavijos žemdirbių organizacijomis, sugalvotume kokią nors išeitį. Turime bendrų akcijų patirties. 2012–2015 metais estų, latvių, lietuvių, suomių ūkininkai taikiai protestuodavo Briuselyje, dalydavo europarlamentarams ir Europos Komisijos nariams „Solidarumo pieno“ („Solidarity milk“) butelius, ragindami padėti labiausiai nuo Rusijos embargo nukentėjusiems Baltijos šalių ir Suomijos pieno gamintojams.“ M. MACIULEVIČIUS: „Ypač svarbu būti aktyviems Briuselyje. Ne tik specialistams. Rūmų pirmininkas turi skristi, susitikti su ES pareigūnais ir rišliai angliškai, prancūziškai ar vokiškai, bet kuria pagrindine ES oficialia kalba, išdėstyti, aiškiai susakyti Lietuvos nuostatas. Baltijos koaliciją Briuselyje visi atpažįsta, tai toks pat firminis ženklas kaip Vidurio Europos Višegrado grupė. Reikia nuolat iškelti „baltiečių“ vėliavą. Vienų ŽŪR asociacijų įdirbis didelis Europos pieno taryboje, kitų – jungtinėje ES žemdirbių ir žemės ūkio kooperatyvų organizacijoje COPA/COGECA. Bet „Kooperacijos kelias“ apsigalvojo dėl mano kandidatūros į COPA/COGECA viceprezidento postą. Kokie kiti būdai, kad žemdirbių pajamos smarkiai nenukentėtų, sumažėjus ES paramai? Vienos šalys kalba apie kompensuojamus pasėlių draudimus, kitos – apie paskolų garantijas. Priemonių yra įvairių.“ J. TALMANTAS: „Puikiai žinome, kiek lėšų iš nacionalinių biudžetų savo ūkininkams gali suteikti Vokietija, Prancūzija, Danija. O Lietuva galo su galu nesuduria. Jeigu plauksime pasroviui, nuo 2020 m. Vakarų ir mūsų ūkininkų nelygybė dar labiau sustiprės. Rūmų Tarptautinių ryšių komitetas verda savo sultyse. Visada sakiau ir sakysiu – geras katinas visas peles išgaudo. Bet jeigu šeimininkas laikys tokį katiną, kuris tik ant krosnies miega ir taikosi lašinių paltį pačiupti, tai pelės namuose viską sugrauš. Rūmų specialistai turi sekti kiekvieną Europos Komisijos, Europarlamento judesį, krustelėjimą. Pavėlavai valandą – reglamentas, direktyva patvirtinta. Galbūt nepalanki Lietuvos žemės ūkiui, bet mūsų nuomonės, protesto nesigirdėjo. Jeigu mūsų atstovas mato, kad reikia desanto iš Lietuvos – vykstame, piketuojame, dainuojame, vėliavomis mojuojame Briuselio centre. Galime ir traktoriumi vėl atvažiuoti. Savo taktiką, kaip elgsimės po 2020-ųjų, jau vakar turėjome nustatyti. Nes po ketverių metų gali iškart subyrėti visa ūkininkavimo piramidė: trūksta pinigų gyvulių bandai praplėsti, nėra už ką žemės, pamatinės mūsų vertybės, įsigyti. Lieka tik banko paskola nepakeliamomis palūkanomis. O antrasis Rūmų atstovas turi Vilniuje sėdėti, nes nacionaliniai įstatymai irgi dažniausiai nepalankūs žemės ūkiui. Net paskaičius kaimo partijos sudarytos Vyriausybės programą, paaiškėja, kad naujajai valdančiajai koalicijai žemės ūkis nėra toks jau svarbus. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas per „Metų ūkio“ konkurso laureatų apdovanojimo ceremoniją ant scenos žadėjo, kad „valstiečiai“ mokesčių ūkininkams nedidins, bet paskirtasis premjeras, atstovaujantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, jau kitaip prabilo – visos lengvatos ydingos, jas panaikinsiu. Jis turėjo galvoje 10 proc. mažesnį gyventojų pajamų mokestį ūkininkams.“ J. VILIONIS: „Bet Rūmų pirmininką paversti streikų, piketų ir kitokių pilietinio protesto akcijų organizatoriumi – blogai.“ „ŪP“: „Naujoji valdančioji koalicija, kurioje dominuoja kaimo partija, buvo užsimojusi Žemės ūkio ministeriją perkelti į Kauną. Dabar tas įkarštis vėsta, bet vis viena, jeigu įvyktų tokia kardinali Lietuvos žemės ūkio administravimo sistemos reforma, koks turėtų būti Žemės ūkio rūmų požiūris į ją? Juk ūkininkams, agroverslininkams svarbi ne pati politinė įstaiga, kuri šiandien įsikūrusi Vilniuje, po pusmečio galbūt persikels į Kauną. Žemdirbiai daugiausia bendrauja su ministerijai pavaldžiomis įstaigomis: Nacionaline mokėjimo agentūra, Nacionaline žemės tarnyba, Gyvulių veislininkystės priežiūros, Augalininkystės tarnybomis. Ar, reformuojant ministeriją, nereikėtų šių institucijų, taip pat Kaimo tinklo administravimo funkcijų patikėti Rūmams?“ J. TALMANTAS: „Ar žinote, kas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą sieja su išrinktuoju Amerikos prezidentu Donaldu Trumpu? Jų rinkimų tekstai buvo labai panašūs, revoliucingi, bet kalbos po rinkimų vienodai... kitokios. Rinkimų šou baigėsi, pradedam, vyrai, dirbti kitaip nei pažadėjome. Kaunas balsavo už valstiečius ir žaliuosius, kad gautų miesto plėtrai labai svarbias Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas. O dabar jau nugalėtojai išsisukinėja – „pagal galimybes“ perkelsime ministerijas iš Vilniaus. Kaunas apgautas.“ J. VILIONIS: „Teks iškelti. Tai toks pažadas, nuo kurio sunku išsisukti. Ministerija turėtų būti tarp žemdirbių, kad galėtume ją kontroliuoti.“ M. MACIULEVIČIUS: „Ūkininko patarėjo“ žurnalistai per savo langus galės matyti naujos ministerijos sieną. Juk Kauno meras Visvaldas Matijošaitis numatęs jai skirti 27 numeriu pažymėtą Kęstučio gatvės pastatą. Dabar jis tuščias, anksčiau ten buvo įsikūręs Kauno technologijos universiteto Mechanikos ir mechatronikos fakultetas, kuriame studijavau. Jeigu būčiau išrinktas Rūmų pirmininku, geriausiai iš visų kandidatų susigaudyčiau ministerijos koridoriuose...“ A. JASINEVIČIUS: „Į mano rinkimų programą įrašytas siekis susitarti su ministerija, kad Rūmai gautų kai kurias naujas funkcijas. Aišku, ir lėšų joms finansuoti, nes specialistai veltui nedirbs. O ministerijų perkėlimas man primena priežodį, kuris dvejopai apibūdina tą patį reiškinį. Už piemenį arba ganyti. Svarbu, kad ministerija, visuomet atsižvelgdama į Rūmų, kurie yra arčiausiai žemdirbių, nuomonę, rūpintųsi Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtra.“ „ŪP“: „Per ŽŪR suvažiavimą didelės ir mažos ŽŪR narės turės po vieną sprendžiamąjį balsą. Ar pateisinama tokia lygiava? Ankstesni Žemės ūkio rūmų vadovai būdavo labai nepatenkinti, jeigu Rūmų nariai be vadovybės žinios, neįgalioti Tarybos ar prezidiumo, lankydavosi Žemės ūkio ministerijoje. Gal Rūmus reikia decentralizuoti – suteikti daugiau savarankiškumo jų nariams, leisti tiesiogiai tartis su valdžia? Ir apskritai, koks būtų pirmasis kiekvieno iš Jūsų sprendimas, jeigu pasisektų tapti Rūmų pirmininku?“ M. MACIULEVIČIUS: „ŽŪR pirmininkas nėra koks genties vadas. Žemdirbiams jis neįsakinėja, bet sukviečia bendrai dirbti. Rūmai stengiasi aprėpti absoliučiai visus klausimus, net ir tuos, kuriuos geriau išmano šakinės organizacijos. Turėtų būti taip: ŽŪR atspindi savo narių nuomonę, o šie gerbia Rūmų poziciją. O mano pirmasis siūlymas dar prieš rinkimus suvažiavimo delegatams – balsavimas dėl Rūmų pirmininko turi būti slaptas.“ J. VILIONIS: „Pritariu.“ J. TALMANTAS: „Slaptas balsavimas – aukščiausia demokratijos išraiška. Būdavo suvažiavimų, kai ŽŪR etatiniai darbuotojai fotografuodavo iškeltas rankas su balsavimo kortelėmis, ir vargas tam delegatui, kuris pasirinkdavo „netinkamą“ kandidatą.“ A. JASINEVIČIUS: „Pagal ŽŪR statutą pirmininką reikia rinkti atvirai – juk delegatai balsuodami ne savo asmeninę, bet juos atsiuntusios asociacijos nuomonę išsako. Kaip JAV prezidento rinkikų kolegijos nariai. Pamiršę savo simpatijas ir antipatijas, balsuoja už tą kandidatą, kurį pasirinko rinkikus delegavusi valstija.“

Alvydo URBANO nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.