Pašventintas Simono Daukanto suolas

Suolas buvo restauruotas

Renginys vyko greta išraiškingos raudonų plytų Papilės bažnyčios prisišliejusiame mediniame, restauruotame, gerokai daugiau nei šimtmetį menančiame pastate, kuriame 1986 metais buvo atidarytas Simono Daukanto, lietuvių istoriko, švietėjo, rašytojo, pirmojo parašiusio Lietuvos istoriją lietuvių kalba, memorialinis muziejus. Teigiama, kad paskutiniais savo gyvenimo metais jame ir glaudėsi S. Daukantas. Muziejaus ekspozicijoje parodyti pagrindiniai jo gyvenimo ir mokslinės veiklos etapai, vieta Lietuvos mokslo, literatūros ir kultūros raidoje.

Renginį pradėjusi Akmenės krašto muziejaus padalinio Papilės Simono Daukanto memorialinio muziejaus vadovė Elena Sakalė visus pakvietė į kambarį, kuriame vietą rado išskirtinis eksponatas – S. Daukanto suolas, restauruotas (kainavo 2000 eurų) Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Restauravimo ir konservavimo studijų programos antro kurso studentų, kuruojamų programos koordinatoriaus Dainiaus Lanausko bei lektorių Arūno Baublio ir Aurelijaus Blažinauskio. Restauratoriai patvirtino, kad suolas išties pagamintas XIX amžiuje.

Sveikinimai ir pasidžiaugimai eksponatu

Papilės bendruomenės pirmininkė Dovilė Joniškienė sakė, kad tai pats brangiausias eksponatas, kuris bus saugomas ir rodomas visiems lankytojams.

Suolą pašventinęs Papilės parapijos klebonas Rimvydas Marozas džiaugėsi ypatinga diena, nes „tokie eksponatai nesimėto“. Jis primins ir istoriką S. Daukantą, ir suolą išsaugojusį kleboną Ignotą Vaišvilą.

Istorikė Vida Girininkienė, sveikinusi R. Vaitkienę gimtadienio proga atskleidė, kad jau yra sumaketuoti 500 puslapių antrosios monografijos apie Žagarę ir joje tikrai atsidurs mokytojos straipsnis apie seniausią Žagarėje Mykolo Kozlovskio vaistinę.

Akmenės krašto muziejaus padalinio Papilės Simono Daukanto memorialinio muziejaus vadovė Elena Sakalė mokytojai R. Vaitkienei dovanojo angelą iš autorinės Vandos Sakalauskienės keramikos parodos, kaip tik veikiančios muziejuje. R. Vaitkienę sveikino buvusi kolegė Žagarės gimnazijoje Alma Kančelskienė, prisiminusi apie bendrus pokalbius, jųdviejų paslapčių skrynelę. Žagarės vyšniomis iš savo sodo mokytoją, jos dukrą ir istorikę V. Girinininkienę apdovanojo žagarietis Kęstutis Labanauskas, vėliau užvedęs ir „Ilgiausių metų“, sveikino stungiškių Balčiūnų šeima.

Nuskambėjo ir dar vienas muzikinis kūrinys–siurprizas: Natalija prisistačiusi Papilės gyventoja pagal F. Hendelio muziką sugiedojo Simono Daukanto tekstų ištrauką.

Iš prosenelės sesers rankų

Vėliau mokytoja, kraštotyrininkė R. Vaitkienė pakviesta pasidalinti istorija apie S. Daukanto suolą. O ji tokia. Marijona Antanavičiūtė, Romualdos Vaitkienės prosenelės sesuo tarnavo pas kunigą Ignotą Vaišvilą, kuris nukaršino Simoną Daukantą. Po jos sesers Elenos mirties ir pašarvojimo ant to suolo, – renginyje parodyta ir toji istorinė nuotrauka, – jis liko Bužinskos gatvėje Nr. 29, dabartinėje Raktuvės gatvėje, kur gyvena ir R. Vaitkienė. Kunigas I. Vaišvila, iškeltas iš Žagarės, suolą paliko Marijonai. Taip per rankas, saugomas istoriją branginančių žmonių, jis išliko iki šių dienų. Suolą S. Daukanto muziejui R. Vaitkienė perdavė praėjusiais 2022 metais.

Teigiama, kad suolą S. Daukantas pagamino pats, ant jo jis ir miegodavęs. Suolo vertė pinigais nepaskaičiuojama, jis iš paprasto medžio, lyg niekuo neypatingas, bet prie jo lietėsi išskirtinio lietuvių tautai žmogaus rankos.

Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas

Simonas Daukantas (1793 metų spalio 28 dieną gimęs Kalviuose, dabartiniame Skuodo rajone – miręs 1864 metais gruodžio 6 dieną ir palaidotas Papilėje, Akmenės rajone) buvo Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.

Gimęs laisvųjų valstiečių šeimoje jis mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, 1822 metais baigė Vilniaus universitetą, bet dėl filomatų–filaretų bylų teisių magistro diplomą gavo tik 1825 metais. Po to išvyko į Rygą, kur tarnavo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje.

Nuo 1835 metų dirbo Senato valdininku Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį – už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 metas gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą.

Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą Simonas Daukantas rūpinosi lietuvių tapatybės pagrindais, kalbėjo, kad tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai. Nors istorikas nerašė apie nepriklausomos valstybės kūrimą ir kalbėjo ne apie revoliucinius kelius, bet apie kultūrą, jo knyga „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, 1845 metais išleista Jokūbo Laukio pavarde Sankt Peterburge, pateko į cenzūros akiratį. Tad buvo bene pirmasis nuo cenzūros nukentėjęs lietuviškas leidinys, dar gerokai iki paties lietuvių spaudos draudimo.

Lietuvių kilmės cenzoriui užkliuvo aprašymai apie karingus lietuvių protėvius, jų karus dėl laisvės, to laikmečio socialinę nelygybę. Buvo pradėta ieškoti tikrojo knygos autoriaus, dėl ko S. Daukantui teko persikelti į ramesnę ir nuošalesnę Kuršo guberniją.

Rašė paprastiems žmonėms

Kaip pastebi istorikė Vida Girininkienė, nors S. Daukantas pats save vadino „vargo pele“, bet šio epiteto negalima priimti tiesiogiai, nesigilinant ar nenorint gilintis į jo prasmę, kad taip išreikšta pozicija dėl aplinkybių Rusijos Imperijoje, neleidusių daryti, kalbėti viską, ką nori. Ilgą laiką teigta, kad istorikas, rašytojas gyveno skurde, labai varganai vertėsi, jam terūpėjo tik mokslas, buitis likusi nuošalyje. Norėdamas įstoti į gimnaziją Vilniuje, jis iš Žemaitijos atėjo pėsčiomis.

Vistik po studijų Vilniaus Universitete Rygoje generalgubernatoriaus kanceliarijoje tarnavęs, nuo 1835 metų Sankt Peterburge dirbęs S. Daukantas puikiai išgalėjo turėti butą, gerai rengtis, tačiau labai daug pinigų išleisdavo knygoms. Rusijos imperijos sostinę lietuvis paliko, nes jo sveikatai netiko drėgnas klimatas.

Paskutiniais gyvenimo metais Papilėje vietos žmonės Simoną Daukantą matydavo vaikščiojantį susimąsčiusį su papirosu už vienos, o pieštuku – už kitos ausies. Tikrai ne kaimo žmogaus įvaizdis. Jis ir atgulė Papilės kapinėse.

Tačiau rašė Simonas Daukantas būtent paprastiems žmonėms: ūkininkams, vaikams, mamoms, kurios norėjo kažką augančiai kartai paskaityti, bet tokių kūrinių neturėjo. Jis rašė istoriją suprantamu, pasakojamuoju stiliumi, kaip literatas, bet kartu sukūrė ir daug lietuviškų naujadarų, praplėtė kalbos vartojimo lauką, kad kas nors negalvotų, jog lietuvių kalba esanti tik kažkokių kitų kalbų samplaika. Rūpinosi, leido ir platino patogias nešioti kišenines knygeles su praktiniais patarimais, pavyzdžiui, apie pašarines žoles, bites.

Loreta RIPSKYTĖ/ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Autorės nuotraukos