Pavasarėjant – dar kartą apie dirvožemį ir ūkininkavimo klaidas

Reikalauja ypatingo dėmesio

Reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje humusingų dirvožemių (3,1–4,0 proc.) yra apie 25 proc., ir tokie dirvožemiai sutelkti Vidurio ir Vakarų Lietuvoje. Vyrauja vidutinio humusingumo dirvožemiai (2,1–3,0 proc.), tokių dirvožemių Lietuvoje yra vidutiniškai 41 proc.

Ne visiems pasiseka turėti ūkius derlinguose dirvožemiuose, dėl to pasikartosime, sakydami, kad reikia pirmiausia gerinti pagrindinės gamybos priemonės (dirvožemio) savybes. Pavyzdžiui, pasėjus žieminius rapsus dirvožemiuose, kurių balas 35–42, vidutinis sėklų derlingumas siekė 4,0 t/ha, o ūkiuose, kur dirvožemio balas >60, sėklų derlingumas perkopė 6,0 t/ha, 42–50 balų dirvožemiuose pavyko pasiekti 4,8 t/ha derlingumą. Panašus ir kviečių derlingumas. Tręšiant N120, P80, K120 40–45 balų dirvožemyje, vidutinis derlingumas buvo 5,4 t/ha, o 55–60 balų dirvožemyje – 7,1 t/ha. 2,3 t/ha skirtumas tręšiant tokia pačia trąšų norma – reikšmingas. Todėl dirvožemio kokybės išmanymas yra būtinas visiems, kurie užsiima žemės ūkio veikla. Šios žinios gali padėti sėkmingai dirbti šiame sudėtingame versle tokiomis permainingomis rinkos sąlygomis.

Kas lemia dirvožemio kokybę? Dirvožemio kokybė – tai dirvožemio gebėjimas atlikti žmonėms ir aplinkai reikalingas funkcijas. Dirvožemio kokybę lemia įvairūs veiksniai. Vertinant dirvožemio kokybę, daugiausia dėmesio skiriama dirvožemio savybėms, kurias veikia ūkiuose taikomos technologijos. Šios savybės gali keistis, priklausomai nuo auginamų augalų ir priimto sprendimo, kokio intensyvumo technologiją taikyti. Konkrečios dirvožemio savybės yra maistinių medžiagų kiekis ir prieinamumas, pastaruoju metu dažnai minimas druskingumas ir gebėjimas sulaikyti vandenį.

Svarbu nepamiršti, kad dirvožemis yra svarbi bet kurios žemės ekosistemos dalis. Dirvožemis atlieka tam tikras funkcijas bet kurioje žemėje, ne tik žemės ūkio paskirties, įskaitant augalų fiziologinių procesų palaikymą, sukauptų negyvų medžiagų perdirbimą, vandens balanso reguliavimą ir filtravimą, buveinių suteikimą žemėje gyvenantiems gyvūnams. Vertinant dirvožemio kokybę, nustatoma, kaip gerai dirvožemis atlieka šias funkcijas. Taip pat vertinama, kaip neigiami veiksniai, pavyzdžiui, erozija ar užterštumas, gali paveikti kokybę.

Sąlygos klaidoms

Visi pastebi, kad geresnė dirvožemio kokybė lemia didesnį dirvožemio derlumą ir didesnį jo atsparumą išorės veiksniams. Augintojams labai svarbu palaikyti gerą dirvožemio derlumo lygį, nes tai padeda norimai augmenijai įsitvirtinti ir efektyviai augti bei derėti toje žemėje. Ūkininkams reikia daug žinių ir gebėjimų, norint išlaikyti aukštą dirvožemio derlumą ir jo kokybę, reikia nuolatinio daugelio skirtingų veiksnių derinimo. Ūkiuose taikomos technologijos gali palaikyti, suprastinti arba pagerinti dirvožemio kokybę, žinoma, dažniau dirvožemio kokybė pabloginama.

Pastaruoju metu daug nerimo specialistams kelia technologijos, galinčios sukelti dirvožemio eroziją. Nepaisant to, kokia pažanga jau padaryta, patys ūkininkai sako, kad trūksta žinių ir supratimo apie tai, kokie veiksmai yra labiau tinkami jų dirbamam dirvožemiui, nes mokymuose kalbama bendromis temomis, o dirvožemiai skirtingi net tame pačiame lauke. Padarysi klaidą ir tai gali lemti dirvožemio išnaudojimą iki galo tenkinant augalininkystės poreikius.

Dirvotyros mokslo specialistai, analizuodami dirvožemio profilius, išskyrė suslėgtąjį horizontą, apie kurį anksčiau negirdėjome. Dirvožemio suslėgimas yra viena iš kokybės problemų. Be erozijos, ūkininkai turi žinoti, kaip dirvožemio sutankinimas gali sumažinti jų žemės kokybę. Sutankinimas atsiranda dėl kelių priežasčių: nesubalansuoto tręšimo mineralinėmis trąšomis, nepagrįsto pesticidų naudojimo, intensyvaus žemės dirbimo. Pas mus, tikėtina, daugiau įtakos turėjo intensyvus žemės dirbimas dirvožemiui nepasiekus fizinės brandos. Suslėgtas dirvožemis tampa mažiau pajėgus sugerti ir sulaikyti vandenį. Dažnai dėl to pasėliai būna mažiau sveiki ir padidėja nuotėkis iš žemės ūkio paskirties žemės.

Daugelis pasidomi spektrine augalų analize vegetacijos metu ir nustemba, kai vidutiniame pasėlyje pamato daugiau raudonos ar geltonos spalvos nei žalios. Tai rodo, kad augalai negauna deguonies, negali įsavinti maisto medžiagų ir dėl to sutriko fotosintezė.

Dirvožemį galima apibūdinti pagal jo struktūrą, spalvą, kvapą, konsistenciją, tekstūrą, šaknų, uolienų ir karbonatų gausumą. Šios savybės leidžia ūkininkams interpretuoti, kaip ekosistema funkcionuoja, ir priimti sprendimą dėl dirvožemio naudojimo, darančio kuo mažesnį poveikį ekosistemai. Pavyzdžiui, dirvožemio apibūdinimo duomenys gali padėti apsispręsti, ar konkrečiame lauke reikėtų sėti rapsus, kviečius, sodinti sodą, o gal statyti sandėlį.

Atsižvelgti į dirvožemio savybes

Jau ne vienas ūkininkas galvoja apie tręšimą, socialiniai tinklai šnara nuo nuomonių įvairovės... O iš tikrųjų viskas yra gerokai paprasčiau – reikėtų tik nustatyti maisto medžiagų kiekį dirvožemyje. Turimą informaciją galima naudoti priimant sprendimus dėl trąšų naudojimo. Per didelis tręšimas gali būti nereikalingas, nes augalų potencialas neatitiks tręšimo normos. Tuomet augintojui bus priekaištaujama dėl daromos žalos aplinkai. Svarbu tręšti tik reikalingomis maistinėmis medžiagomis ir atitinkančiomis derliaus potencialą.

Gerai, kad augintojai neapsiriboja tik elementariais dirvožemio tyrimais, nustato ir kitas dirvožemio savybes. Dirvožemio rūgštingumas, suslėgimas, biologinis aktyvumas gali turėti įtakos augalų augimui, todėl svarbu nustatyti dirvožemio savybes ir pašalinti problemas. Ypač daug apie dirvožemį pasako biologinis dirvožemio aktyvumas. Jei nėra atitinkamų fermentų, maisto medžiagos bus naudojamos neracionaliai, o, žinant grūdų kainas, reikia viską paskaičiuoti iki smulkmenų, neužtenka išberti salietros ir džiaugtis, kad jau patręšta.

Prieš dešimtmetį buvo 2–3 įmonės, rekomendavusios dirvožemius pagerinti mikroorganizmais, o kitų kompanijų specialistai sukiojo pirštą prie smilkinio ir sakė, kad to nereikia. Šiandien mikrobiologinius produktus siūlo visi, tiek patikrintus vietos sąlygomis, tiek nepatikrintus. Nepaneigsi, kad mikroorganizmai vaidina svarbų vaidmenį dirvožemio ekosistemų stabilumui. Bakterijos yra neatsiejama dirvožemio mikrobų bendrijų dalis, jos labai prisideda prie anglies ciklo ir kitų maistinių medžiagų prieinamumo. Gamindamos įvairius fermentus ir kitas ląstelines polimerines medžiagas, dirvožemio bakterijos yra metaboliškai universalios ir aktyviai dalyvauja dirvožemio organinės medžiagos kūrime, azoto ir fosforo cikluose bei kituose ekologiniuose procesuose. Tačiau bakterijų bendrijos jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius. Naudojamos technologijos gali keisti dirvožemio aprūpinimą maisto medžiagomis, drėgmę, O2 kiekį dirvožemyje ir taip daryti įtaką dirvožemio bakterijų bendrijų struktūrai. Todėl mikrobų biomasės, bendrijų struktūros ir funkcijų pokyčiai yra svarbūs rodikliai, vertinant dirvožemio kokybės pokyčius, susijusius su aplinkos ir valdymo trikdžiais.

Artėja pavasaris, augintojams reikia rimtai pagalvoti apie būsimus sprendimus, nes kiekvienas sprendimas gali priartinti prie ekonominės sėkmės arba nesėkmės. Riba labai trapi.

Autoriaus nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.