Pavojingas elgesys, ne veislė

Malonu užsienyje matyti draugiškus šunis, lakstančius po parkus be antsnukių. Mes savo augintinių be antsnukio negalime paleisti nė žingsnio. Lietuvoje vis dar galioja įstatymai dėl pavojingų šunų veislių, nors Vakarų Europos šalys jau seniai pakeitė požiūrį į augintinius. Apie tai pasakoja Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė.

Auklėjimo rezultatas „Neatsakingas šeimininkų elgesys su gyvūnais – vis dar opi problema, kurią bandoma spręsti iš kito galo“, – sako B. Kymantaitė. Dabar Lietuvoje nustatytos 8 pavojingų šunų veislės: amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, amerikiečių buldogas, argentiniečių dogas, brazilų mastifas, Anatolijos karabašas, Kaukazo aviganis ir Pietų Rusijos aviganis. Amerikiečių pitbulterjerai priskirti prie kovinių šunų, kuriuos draudžiama į Lietuvą įvežti, veisti ir laikyti. Norint auginti pavojingų veislių šunis, būtina gauti leidimą iš savivaldybės. Tokio leidimo reikia kiekvienam šeimos nariui, kuris planuoja vedžioti šunį viešoje vietoje. Deja, tokios priemonės nėra veiksmingos. Kiekvienais metais šunys apkandžioja vidutiniškai apie 5 tūkstančius žmonių, tarp jų ir vaikus iki 15 metų amžiaus. Niekas nerenka duomenų, kokios veislės šunys užpuola žmones, tačiau sprendžiant iš apklausų, kurias atlieka savivaldybės, tik retais atvejais sulaikomi ir konfiskuojami pavojingų veislių šunys. Žmones dažniau apkandžioja įvairių veislių šunys. „Mes siekiame, kad nebūtų išskiriamos atskiros veislės, o sugriežtintų priemones neatsakingiems gyvūnų savininkams, kurie neauklėja šunų nuo mažens, todėl jie išauga agresyvūs“, – teigia B. Kymantaitė.

Ginčai dėl mišrūnų Dabar yra parengtas įstatymo projektas, kuriam Gyvūnų teisių apsaugos organizacija prieštarauja. Pagal šį projektą siūloma pavojingų veislių mišrūnais pripažinti tuos šunis, kurie iš išvaizdos turi tos veislės požymių. „Konkrečiai požymiai nenurodyti. Išorinis vertinimas turi didelę paklaidą. Praktiškai kiek­vieną mišrūną galima priskirti prie pavojingų šunų pagal stačias ausis, trumpą uodegą ar šiurkštų plauką“, – kritikuoja įstatymą B. Kymantaitė. Pagal tokį įstatymą gali būti konfiskuojami ir paprasti mišrūnai, prižiūrimi ir mylimi augintiniai, kurie nekelia jokio pavojaus. „Mes įsitikinę, kad šuo gali tapti pavojingas, jei netinkamai auginamas, nesvarbu, kokia jo veislė ir išvaizda“, – teigia Brigita. Jei konfiskuojamas kovinis šuo ar jo mišrūnas, jis nužudomas. Draudžiama laikyti ir pavojingo šuns mišrūnus, juos taip pat konfiskuoja ir nužudo. Tokiems mišrūnams gauti leidimą nėra jokios galimybės. Leidžiama laikyti tik tuos pavojingų veislių šunis, kurie turi kilmės dokumentus.

Pririštas kelia pavojų Pastaruoju metu visuomenė tapo jautresnė ir aktyvesnė – dažnėja pranešimų dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Gyvūnų teisių apsaugos organizacija pastebi, kad daugiau iniciatyvos dėl skriaudžiamų gyvūnų rodo ir policija, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai. Nors vis dar pasitaiko pažeidimų, į kuriuos nereaguojama arba pagalba nėra tokia operatyvi, kaip derėtų. Teigiamų pokyčių davė ir įstatymo pakeitimas, kuris leidžia valstybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms aktyviau ir greičiau reaguoti į žiaurų elgesį su gyvūnais. „Anksčiau dėl skriaudžiamo gyvūno reikėdavo kreiptis į teismą ir laukti tris dienas, tik tada buvo galima jam suteikti pagalbą. Dabar leidžiama tą pačią dieną kreiptis į nevyriausybines gyvūnų teisių apsaugos organizacijas ir paėmus gyvūną laukti teismo sprendimo. Kartais tos trys dienos gali būti lemiamos, jei gyvūnas ilgai badavo, laikomas netinkamomis sąlygomis“, – mano organizacijos vadovė. Mūsų supratimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos šalių – Anglijos, Vokietijos, Olandijos ir kt. Mūsų šalies istorija, gyvenimo būdo tradicijos lėmė, kad šuo ir katė ilgą laiką laikyti ne kaip naminiai augintiniai, bet dėl tam tikrų funkcijų. Šuo buvo sargas, kuris pririštas prie būdos saugojo namus, o katė turėjo gaudyti peles. Ir dabar vyresnio amžiaus žmonėms sunku priimti tam tikrus reikalavimus dėl tinkamos gyvūnų priežiūros. „Manau, kad laikui bėgant, keičiantis kartoms ir mūsų šalyje požiūris į gyvūnus bus aukštesnio lygio“, – tiki Brigita. Ateityje neturėtų likti ir būdų. Ne tik todėl, kad prie grandinės pririšus šunį pažeidžiama jo gerovė. Vakarų praktika rodo, kad visą gyvenimą laikant pririštą šunį jis tampa agresyvus. Toks šuo gina savo teritoriją ir šeimininką. Jei šuo nutrūksta, jis gali įkąsti bet kam – šeimininko vaikui ar kaimynui. Jis neskiria šeimos narių, nes visi, kurie pakliūva į jo teritoriją, yra priešai.

Mokomi kandžiotis Lietuvoje nuo seno šunų dresūra buvo paremta fiziniu skausmu, kai šuo tramdomas elektrošoku ar dygliuotu antkakliu. Taip „auklėjamas“ šuo išmokomas paklūsti komandai, bet tampa agresyvus. Pasak B. Kymantaitės, užsienyje nėra nė vienos dresūros mokyklos, kurioje šuo būtų mokomas kąsti, išskyrus specialiąsias tarnybas, kur gyvūnai rengiami tam tikroms užduotims atlikti, pažeidėjams sulaikyti ir pan. Pas mus kiekvienoje dresūros mokykloje galima išmokyti šunį kąsti, nors jis ruošiamas gyventi namuose, bus vedžiojamas viešose vietose. Lietuvoje vyrauja požiūris, kad šuo turi būti šeimininko sargas, todėl jis jau nuo mažens būna piktas ir agresyvus. Neretai žmonės skambina į gyvūnų prieglaudą ir nori atiduoti savo augintinį, nes jis yra nepiktas. „Kol Lietuvoje tokia situacija, šunys turi būti vedžiojami tik su antsnukiais“, – apgailestauja B. Kymantaitė.

Geriau  iš prieglaudos Prekyba šunimis turguje skatina neatsakingą požiūrį: šeima eina pirkti daržovių, bet vaikas pamato gražų gyvuliuką ir išprašo jį nupirkti. Kai emocijos atslūgsta, neretai tokie augintiniai atsiduria gyvūnų prieglaudose. Dažnai turguje prekiaujama šunimis be veislės dokumentų. Toks jų dauginimas pasipelnymo tikslais – žmonių apgaudinėjimas. Neaiškios kilmės mišrūnai vėliau gali kelti daug elgesio problemų. „Geriau įsigyti veltui mišrūną iš prieglaudos negu pirkti turguje“, – pataria Brigita Kymantaitė.

Gyvūno socializacija Tai auklėjimas, kai augintinis nuo mažens pratinamas prie žmonių susibūrimo, nebijo vaikų bėgiojimo, pašalinių garsų. Kartu šuo turi išmokti pagrindinių komandų. Dažnai pasitaiko, kad atbėga palaidas šuo, o jo šeimininkas už kelių šimtų metrų šaukia: „Nebijokit, jis nekanda.“ Žmogus šaukia savo augintinį, bet jis neklauso. Gal šuo ir nieko nedarys, tačiau gali išgąsdinti vaikus. Nejauku ir suaugusiesiems, kai atbėga didelis svetimas šuo. „To negali būti – kiekvienas savininkas turi garantuoti, kad kontroliuoja savo šunį viešoje vietoje ir jis nekelia pavojaus“, – teigia B. Kymantaitė. Anksčiau Lietuvos kinologų draugija atlikdavo socializacijos testus, kad savivaldybė išduotų leidimą vedžioti šunį be antsnukio viešoje vietoje. Tačiau dabar tokia tvarka negalioja. Socializacijos testai atliekami tik savininkams pageidaujant, jeigu jie nori patikrinti savo augintinius.

Rita Šemelytė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.