Pažadėjai – patiešijai, nežadėjai – negriešijai

Apie žemės ūkio ateitį

– Kokį įsivaizduojate Lietuvos žemės ūkį po 2 metų? Kokių esminių pokyčių jam reikia?

Vytautas NARUŠIS (Tautos ir teisingumo sąjunga): – Po dvejų metų nelabai kas pasikeis – žemės ūkyje ne taip spėriai kas keičiasi. Išliks ūkių stambėjimo tendencija. Reikia atskirti, kas yra stambūs ūkiai, o kas – šeimos ir smulkieji. Kol kas mokesčiai visiems yra vienodi.

Vigilijus JUKNA (Lietuvos socialdemokratų partija): – Žemės ūkiui trūksta labai aiškios vizijos. Šiuo metu blaškomasi nuo vienokių prioritetų prie kitokių ir visiškai neaišku, kokie tie prioritetai yra. Reikia labai aiškiai įvardyti, kokio žemės ūkio norime – ar norime matyti mišriosios gamybos ūkius, ar augalininkystės, ar gyvulininkystės. Kokio stambumo jie turėtų būti. Matydami aiškią viziją, ūkininkai žinotų valstybės prioritetus bent, pavyzdžiui, 10 metų, ir jie galėtų orientuoti savo veiklą, investuoti ir planuoti pajamas. Lietuvai patys perspektyviausi yra mišriosios gamybos ūkiai, todėl, manau, jie būtų patys stabiliausi ir tvariausi.  

Andrius PALIONIS (Lietuvos regionų partija): – Po dvejų metų – jau ne vizija, tai – dabartis. Per tiek laiko kardinaliai žemės ūkis nepasikeis. Visi galimi pokyčiai turėtų būti orientuoti į išsaugojimą to, ką turime, o ne viską griauti ir vėl brangiai atstatyti. Žemės ūkis, visų pirma, turėtų tapti prioritetine šaka. Mūsų žemės ūkis turi būti orientuotas aprūpinti mūsų – Lietuvos –
gyventojus reikiamais maisto produktais ir reikiamu jų kiekiu. Deja, šiandien negalime pasigirti, kad taip galime padaryti. Tad, visų pirma, žemės ūkis turi tapti modernus, taikantis naujausias technologijas ir konkurencingas. Tą galima pasiekti tik investuojant, o investicijoms turėtų būti teikiama valstybės pagalba. Taip pat plėtojant ir tiksliąją žemdirbystę, taip prisidedant prie ES žaliojo kurso siekių įgyvendinimo.

Bronis ROPĖ (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga): – Žemės ūkis nėra šiaip sau verslas, tai – apsirūpinimo maistu sistema, kai visi norime šviežio, skanaus, ekologiško, sveiko maisto. Ir valgome ne kartą per dieną. Maisto reikės visada – ar maras, ar karas, ar kitokia suirutė. Visų pirma, žemės ūkis turi būti pripažintas valstybės strateginiu sektoriumi. Turime pasigaminti tiek maisto, kiek suvartojame ir, žinoma, turėti reikiamų atsargų. Todėl reikia parengti žemės ūkio strategiją ir numatyti finansavimą pasirengimui nenumatytiems atvejams. Tai reikėjo padaryti jau vakar, bet kai nepadaryta, reikia daryti kuo skubiau. 

Kęstutis MAŽEIKA (Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“): – Manau, kad po 2 metų žemės ūkis jau bus ir įvardytas, ir valstybės pripažintas, kaip strategiškai svarbi ūkio šaka. Bus parengtas konkretus veiksmų planas, kaip palaikyti smulkiuosius, vidutinius ir šeimos ūkius, nes jie yra ekonomikos ir gyvybės kaime palaikymo variklis. Taip pat jau bus priimtas vadinamasis Pieno įstatymas ir sustabdytas pieninių galvijų išvežimas į Lenkiją. Kitas žingsnis – parengtas veiksmų planas, kaip užtikrinti žmonių apsirūpinimą maistu. Žemės ūkio ministerijos prerogatyva turėtų tapti pagalba ūkininkams, naujų rinkų paieška, skatinti žemės ūkio produkcijos perdirbimą, trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra. 

Artūras SKARDŽIUS (politinė partija „Nemuno aušra“): – Žemės ūkis turi būti tvarus ir visi valdžios sprendimai turi užtikrinti jo tvarumą. Negalima aukšto našumo žemių uždengti saulės panelėmis, kai yra kitokių vietų, kur būtų galima vystyti atsinaujinančiąją energetiką. Be to, reikia peržiūrėti žaliojo kurso reikalavimus ir atsisakyti visų perteklinių, nes ūkiams tai yra papildoma mokestinė ir administracinė našta. 

Vytenis TOMKUS (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai): – Žinoma, kad pažangesnį, modernesnį, konkurencingesnį ir atsparesnį krizėms. Turime būti tikri, kad ateityje mums nepritrūks maisto, kad pasigaminsime maisto ne tik sau, bet ir eksportuosime. Dvejų metų laikotarpis yra labai trumpas, skirtingiems sektoriams reikalingi specifiniai pokyčiai, bet tam tikrų pokyčių galima pasiekti ir per kelerius metus. Pavyzdžiui, pieno sektoriuje viena pagrindinių problemų yra pieno kokybė, bet reikalingos ir pačių ūkininkų pastangos, kad pokytis įvyktų. Grūdininkystėje matome poreikį daugiau naudoti tiksliosios žemdirbystės technologijų, kurios padėtų ūkininkams racionaliau naudoti trąšas, augalų apsaugos priemones, taupytų kaštus. Kiaulininkystėje, paukštininkystėje daug reikalavimų ateina iš europinio reguliavimo, todėl galime padėti šiems sektoriams diegiant gyvūnų gerovės standartus.

Viktoras PRANCKIETIS (Liberalų sąjūdis): – Lietuvos žemės ūkis po 2 metų bus beveik toks pat, koks ir dabar yra – pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip mes gal norėtume. Žemės ūkis kaip buvo, taip ir bus įvairus. Su visomis šakinėmis ir nišinėmis galimybėmis. Manau, gamybos šakos kaip vystėsi, taip vystysis, kas nyko – tai gal ir nyks. Ūkių stambėjimas kaip buvo, taip ir išliks. Kursis labiau ekonominiai, nei socialiniai ūkiai.

Smulkieji, pramoniniai, o gal natūriniai?

– Kam teiktumėte pirmenybę žemės ūkyje – pramoniniams ūkiams ar pusiau natūriniams?

V. Narušis: – Nemanau, kad galima išvengti ūkių stambėjimo. Tačiau mažesni ūkiai strategiškai yra svarbesni. Karo atveju mažas ūkis ilgiau išsilaikys ir galės išmaitinti žmones, nei didelis. Todėl valstybės požiūris turėtų koncentruotis į šeimos ūkių išlaikymą. Taip, kaip tai daro ir kitos šalys. Tai susiję su valstybės saugumu – smulkusis ūkininkas 10 ar 20 karvių dar kaip nors sugebės pamelžti, o stambios fermos gali labai greitai užsidaryti įvykus kokiems nors neramumams. 

V. Jukna: – Manau, kad pagrindą turėtų sudaryti vidutiniai šeimos ūkiai. Jie turėtų būti tarsi stuburas. Vienoje ir kitoje pusėje turėtų atsirasti vietos ir patiems stambiausiems, ir patiems smulkiausiems ūkiams. Lietuvoje jau yra istoriškai susiformavusi tokia ūkių struktūra. Tiesa, skirtingų dydžių ūkiai turėtų būti orientuoti į skirtingas rinkas – smulkieji ir vidutiniai ūkiai turėtų daugiau tenkinti vietinę rinką, ypač plėtojant trumpąsias maisto tiekimo grandines, o stambieji – į eksporto rinkas.   

A. Palionis: – Manau, kad reikia išlaikyti mišriuosius šeimos ūkius. Nepamirštant ir smulkiųjų, specializuotų ūkių.

B. Ropė: – Pirmenybę teikčiau pasigaminti tiems maisto produktams, tai žaliavai, kurios mes neturime. Visų pirma, gyvulininkystė, pieno sektorius, daržininkystė, šiltnamių ūkis, kad turėtume subalansuotą sistemą ir pasigamintume kiek galima daugiau savų produktų. Kuo daugiau žemės ūkio produkcijos perdirbsime, tuo daugiau pridėtinės vertės sukursime.

K. Mažeika:  – Pagal dabartinę situaciją didžiausius iššūkius patiria šeimos ūkiai. Jų sparčiai mažėja. Pramoniniai ūkiai, net ir sudėtingomis sąlygomis, sugeba išgyventi. Todėl didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas šeimos ūkiams. Jiems turėtų būti skiriamas prioritetas.  

A. Skardžius: – Pagrindiniai turėtų būti pramoniniai ūkiai, kurių produkcija galėtų konkuruoti su kitų šalių žemės ūkio produkcija. Pavyzdžiui, dabar pieno sektoriuje pralaimime konkurencinę kovą. Tad reikėtų ieškoti protingo balanso, kad Lietuva būtų ne tik vartotoja, bet ir konkurentė užsienio rinkose. Be abejo, valstybė turi rūpintis ir vidutiniokais bei šeimos ūkiais.

V. Tomkus: – Svarbūs tiek pramoniniai, tiek pusiau natūriniai ūkiai. Jų misijos žemės ūkyje, kaime yra skirtingos ir nenuneigiamai svarbios. Iš pramoninių ūkių mes tikimės, kad turėsime pakankamai maisto sau ir eksportui, ir jiems svarbu netrukdyti bei neapkrauti įvairiais pertekliniais reikalavimais. O pusiau natūriniai užims nišines erdves žemės ūkio sektoriuje, todėl jiems turime padėti.

V. Pranckietis: – Neteikčiau pirmenybės niekam – nei vieniems, nei kitiems, nes visi turi teisę į egzistenciją. Jei smulkusis ūkis išgyvena, tai tegul ir gyvuoja. Jei pramoninis ūkis išgyvena, sugeba sukurti darbo vietų, tai tegul ir gyvuoja, išlaiko darbo vietas.

Jaunimas ir kaimas

– Ko reikėtų, kad Lietuvos žemės ūkis taptų patrauklus jaunimui?

V. Narušis: – Jaunimas nori uždirbti, nori gyventi šiuolaikiškai. Kad perimtų šeimos ūkius ar pradėtų ūkininkauti, reikėtų keisti valstybės požiūrį – daugiau remti. Ūkių rėmimas turėtų būti orientuotas ne į stambius pramoninius gamintojus, o į šeimos ūkius, kad šie išgyventų, galėtų lengviau pasinaudoti parama. Tam reikėtų koreguoti paramos gavimo taisykles.    

V. Jukna: – Visų pirma, žemės ūkio sektoriuje reikia stabilumo. Ateidamas į žemės ūkį, jaunas žmogus turi žinoti, kad po ketverių metų nesikeis valstybės prioritetai žemės ūkyje. Be to, turi būti numatytas jaunų žmonių skatinimas ateiti dirbti į žemės ūkio sektorių – sukurta jaunųjų ūkininkų rėmimo programa, kur būtų numatyti ir paramos prioritetai, ir intensyvesnė parama, ir pagalba. Ji yra svarbiausia, nes jauni žmonės dažnai susiduria su didžiule biurokratine našta ir nusivilia žemės ūkiu. Labai svarbu visuomenėje kelti ir žemės ūkio įvaizdį, parodyti, kad tai nėra didysis teršėjas, o yra sektorius, kuris aprūpina žmones maistu.   

A. Palionis: – Lietuvos žemės ūkyje vyrauja smulkieji ir vidutiniai ūkiai. Smulkiajame ūkyje, kuris nespecializuotas, išgyventi sudėtinga. Taip pat ir išlaikyti jaunimą. Kaimuose, regionuose reikalingi pokyčiai. Tai ir naujų darbo vietų kūrimas, o tai leistų ir ūkininkauti, ir kitur dirbti. Yra jaunųjų ūkininkų rėmimo programos, bet to yra per mažai, kad jaunimas pasirinktų žemės ūkio veiklą. Reikalinga ir infrastruktūra, nes jauni žmonės kuria šeimas, tad reikalingos ir įvairios įstaigos. Tačiau šiuo metu regionuose ikimokyklinės įstaigos, mokyklos užsidaro, mažesnis tampa ir medicininių paslaugų prieinamumas. Tai kompleksinė problema, kurios neišspręsi žadėdamas aukso kalnus ir tikėdamasis, kad jaunimas tuo patikės. 

B. Ropė: – Kaime reikia užtikrinti kartų kaitą. Visų pirma, pajamas, nes jei bus užtikrinti, kad tikrai gaus tinkamo dydžio pajamas, jauni žmonės ryšis likti kaime. Be to, turi būti užtikrintas komunalinių, socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo paslaugų prieinamumas kaime. Tai visas kompleksas priemonių, kurias įgyvendinus jaunas žmogus matys perspektyvą gyventi kaime. Be abejo, turi būti sudarytos galimybės dirbti kitus darbus ir ūkininkų šeimos nariams.

K. Mažeika:  – Žemės ūkio pripažinimas strategiškai svarbia ūkio šaka būtų vienas iš būdų pritraukti daugiau jaunimo, nes jis žinotų tokios veiklos perspektyvas, galimybes dirbti ir išgyventi. Jeigu šeimos ūkyje jaunas ūkininkas pasiryš kažką gaminti, bus įtrauktas į trumpąsias maisto tiekimo grandines, jam bus užtikrintos tolygios ir nuoseklios pajamos, tai jis neieškos alternatyvių pajamų šaltinių ir išliks ūkyje. 

A. Skardžius: – Reikėtų didesnio dėmesio jaunųjų ūkininkų skatinimui. Susikūręs stambiųjų ūkių monopolis nelabai leidžia augti jauniems ūkiams ir tapti jiems rimtu konkurentu. Praeityje padaryta klaida, leidžiant steigtis tokiems itin stambiems ūkiams. Jei būtų kitokios sąlygos, smulkesni ūkiai galėtų užtikrinti trumpąją maisto tiekimo grandinę, iš to išloštų tiek ūkininkai, tiek ir vartotojai. Nes būtent vidutiniai, smulkieji ūkininkai turėtų konkuruoti tenkindami vietos rinkos poreikius, o stambiųjų ūkių produkcija – tarptautinėse rinkose. Bet dabar stambieji bando konkuruoti ir vidaus, ir užsienio rinkose, todėl matome kiek monopolizuotą situaciją. Mato ją ir jaunimas, todėl yra reikalingas valstybinis teisinis reguliavimas, sudarant sąlygas į rinką ateiti jaunimui.

V. Tomkus: – Jau padaryta didžiulė pažanga, kad žemės ūkis būtų patrauklus jaunimui – padidėjo įsikūrimo išmoka, tiesioginės išmokos jauniesiems ūkininkams padidėjo beveik dvigubai, vykdant investicinius projektus teikiama didesnio intensyvumo parama nei kitiems ūkininkams, visose priemonėse teikiamas prioritetas, vykdomi mokymai, konsultacijos. Taip pat jaunimui reikia rodyti geruosius pavyzdžius, nes tai augina susidomėjimą. Be to, siekiame palengvinti sąlygas tėvams perduoti savo ūkius vaikams, kad šie toliau tęstų ūkininkavimo tradicijas. Jaunam žmogui kaime reikia patogaus susisiekimo ir paslaugų, tokių kaip vaikų darželiai, mokyklos, gydymo įstaigos, galiausiai ir pramogos.

V. Pranckietis: – Žemės ūkis yra patrauklus jaunimui tiek, kiek jaunimas yra įtrauktas į žemės ūkį. Reikia privačios iniciatyvos dirbti žemės ūkyje. Jei prisimintume traktorių paradą į Vilnių, tai jame dalyvavo ūkininkai, kurių vidutinis amžius kažin ar yra 40 metų. Tai jaunimas. Ir drįstu sakyti, kad jaunimas ateina į ūkius – perima juos iš tėvų. Ir ūkių valdymą, ir vadovavimą jiems. Tokiu nuosekliu kartų kaitos keliu ir turėtume eiti. O ne užsiimti kokių nors revoliucijų darymu.

Kaimas ateityje

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.