Pažąsų kaime stiebiasi tūkstančio vynmedžių vynuogynas

Tačiau vis labiau šylantis klimatas kėsinasi pakeisti šią per tūkstantmečius susiformavusią tvarką. Dėl nepakeliamų metai iš metų besikartojančių kaitros bangų kai kurie Prancūzijos ir Italijos vynuogių augintojai jau ima nuogąstauti, kad jų kraštas darosi nebetinkamas šiai kultūrai auginti.

O Europos šiaurėje vyksta priešingi dalykai. 2022 metais Lietuva oficialiai tapo vynuogių auginimo šalimi. Kartu su Lenkija, Švedija, Estija, Danija, Belgija ir Airija ji priskirta tai pačiai šiaurinei vynuogių auginimo klimatinei zonai.

Vynuogės, žinoma, augo pas mus ir anksčiau, tačiau iki šiol vynuogininkystė Lietuvoje nebuvo remiama. Su nauju statusu tokia galimybė atsiranda: vynuogių augintojai ir gamintojai dabar gali būti remiami iš žemės ūkiui skirtų fondų, kaip ir kitos žemės ūkio sritys.

Mūsų rajone yra keletas vynuogių auginimo entuziastų, o Joniškėlyje veikia „Švento Vincento vyninė“, kurios įkūrėjas Algirdas Lungis jau ne pirmus metus gamina ir pardavinėja lietuvišką vyną.

Didesnio vynuogyno mūsų kraštuose nėra, tačiau prieš kelerius metus sodybą Pažąsų kaime nusipirkęs dvidešimt devynerių metų Liutauras Šauklys turi ambicijų situaciją pakeisti iš esmės. Vyras šalia savo namų jau pasodino tūkstantį vynmedžių sodinukų ir yra nusiteikęs jų skaičių padvigubinti.

Nuo būsimo miškininko iki vynuogių skynėjo

Liutauras gimė ir augo Pajiešmeniuose. Tėtis Saulius dirba ugniagesiu, mama Rita – slaugytoja, o sesuo Martyna Pasvalyje turi gyvūnų grožio saloną „Mardo“ (apie jį rašėme prieš kelerius metus).

Liutauras pasirinko miškininkystės studijas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje, tačiau jų nebaigė:

– Likus metams iki mokslų pabaigos prasidėjo urėdijų reforma. Viską jungė, mažino ir aš supratau, jog su savo specialybe darbą gauti bus labai sunku. Be to, vis dažniau ėmiau galvoti ne apie medžius, o apie uogas.

Kaune Liutauras sutiko kraštietę, iš Vilkagirio kaimo kilusią Ievą. Baigusi muzikos pedagogiką, studijavusi operinį vokalą, mergina dirbo Kauno muzikiniame teatre. Jauni žmonės netruko tapti pora.

Kad susimokėtų už buto nuomą, Liutauras ir Ieva susigundė „greitu ir lengvu“ uždarbiu Prancūzijos vynuogių plantacijose:

– Radome skelbimą laikraštyje ir dešimčiai dienų išvykome skinti vynuogių Šampanės regione. Tai buvo labai netikėta patirtis, kuri, ko gero, nemažai prisidėjo prie tolesnių mano pasirinkimų. Vynuogių derliaus nuėmimas – labai trumpas laikotarpis, kai per 10–12 dienų reikia nuskinti visas uogas. Tuo metu nuo saulės pakilimo iki laidos laukus ir kalvas užplūsta minios skynėjų. Žmonių ir judesio ten tiek daug, kad, atrodo, net akmenys kruta. Nuo ankstaus ryto skinamos vynuogės. Vakare veiksmas persikelia į vynines, kur spaudžiamos sultys, o pasibaigus darbams iš visų pakraščių ima pokšėti atidaromo šampano buteliai ir lietis dainos. Kitą rytą vėl viskas iš pradžių. Ir taip beveik dvi savaites. Tik iš pirmo žvilgsnio tai lengvas darbas. Dažniausiai skynėme tų veislių vynuoges, iš kurių gaminamas šampanas: „Pinot Noir“, „Pinot Meunier“ ir „Chardonnay“. Vynmedžių aukštis 1 metras 20 centimetrų. Kad jas nuskintum, privalai „eiti“ keliais. Kai pavargsti – tiesiog šliauži. Dienos norma žmogui – 600–700 kilogramų uogų. Kadangi neįsivaizdavome, kur važiuojame, pasiėmėme tik neperšlampamus rūbus. Rytais, kol šalta, kol iškritusi rasa, jie labai gerai tiko. Vynuogės prisirpusios ir tiesiog pulsuoja saldžiu nektaru. Skinant uogos susitraiško ir labai greitai visas kūnas pasidengia lipnia mase. Pakilus saulei greitai išdžiūsta ir visi rūbai virsta kietais „šarvais“ Po darbo dienos kojos nebeišsitiesdavo. Tas pats būdavo ir ryte. Trečią darbo dieną mus visus išbėrė. Iš pradžių pagalvojau, ar tik nebus dėl to kalti bendri dušai ir tualetai. Tačiau senbuviai mums paaiškino, jog dėl visko kaltas į gebenę panašus augalas, kurio buvo gausu laukuose. Jo įdilginimo nejauti, bet po kelių dienų visą kūną išberia niežtinčiais spuogais. Ketvirtą dieną kasėmės visi. Skynėm uogas ir kasėmės. Tai buvo „kietas“ maratonas. Ir tas 1000 eurų, kuriuos mums sumokėjo už dešimt dienų kruvino darbo, nelabai kompensavo patirtus vargus. Ar kada norėčiau tai pakartoti? Taip! Kaip bebūtų, ten tvyranti atmosfera kompensuoja visus nemalonumus (juokiasi).

Pirko namą… neapžiūrėję jo vidaus

Pora susituokė ir kurį laiką Kaune nuomojosi butą:

– Kai ilgiau gyveni mieste, imi galvoti, jog ten yra viskas, ko reikia. Tačiau realiai – neturi nieko savo. Kartą man Ieva parodė skelbimą, jog Pažąsuose parduodama sodyba kartu su dviejų hektarų sklypu. Atvažiavome apžiūrėti. Man taip patiko ta atvira erdvė, – ji buvo tarsi tuščias popieriaus lapas, ant kurio gali viską pradėti iš naujo, kad mes net neapžiūrėję namo vidaus pasakėme, jog perkame!

Naujuosius namus jaunoji šeima nusipirko prieš penkerius metus. Prieš trejus – persikėlė čia gyventi.

– Pradžia nebuvo lengva. Net vandens nebuvo – teko praustis vidury kambario pastatytame bliūde. Dabar jau išsivalėme šulinį, iš jo atsivedėme vandenį, įsirengėme šildomas grindis. Civilizacija pamažu ateina į šituos keturiasdešimtais praeito amžiaus metais statytus namus, tačiau remonto darbų dar daug, bet pamažu judam pirmyn.

Vynmedžiai

Per tuos metus Ieva baigė sveikatos politikos magistro studijas ir pagimdė Liutaurui dvi dukras. Vyresnėlei Ėjai – dveji metukai, o pagrandukei Ūlai – vos trys mėnesiai.

Liutauras dirba Ustukių malūne ir augina vynuoges:

– Prieš kelerius metus pasodinau šimtą medelių. Visi juokėsi, vadino berazumiu ir klausė, kodėl ne avietės, braškės ar šilauogės? Bet aš turėjau viziją, kuri dar labiau sustiprėjo, kai įstojau į vynuogių augintojų asociaciją. Sutikau daugybę bendraminčių, paragavau jų auginamų vynuogių, vynų, sulaukiau daugybės padrąsinimų ir pagalvojau – o kodėl ne? Pamažu pradėjau dauginti turimus sodinukus ir dabar jų auga visas tūkstantis.

Nors Liutauro vynuogyne galima rasti net keliolikos rūšių vynuogių, ūkio pagrindą sudaro dvi veislės.

– Auginu Amerikoje, Minesotos institute, išvestą hibridinę veislę Marquette. Ten labai panašus klimatas kaip Lietuvoje, tik gal žiemos kiek stabilesnės. Uogos, nors ir turi daug rūgšties, yra gerokai saldesnės už lietuviškas. Be to, šio medžio genai labai artimi klasikiniams vynmedžiams, todėl jo užauginamos uogos laba tinka vyno gamybai. Kita veislė, kuri puikiai tinka mūsų sunkiam, molingam dirvožemiui – vengrų selekcininkų išvesta „Kristal“.

Vyras pasakoja, jog vynmedis nesunkiai gali duoti ir 100 kilogramų derlių, bet tai nėra gerai.

– Derlius privalo būti ribojamas. 3–4 kilogramai uogų iš vieno medelio – yra riba. To reikia dėl kelių priežasčių. Vynuogės – vėlai sunokstančios uogos, todėl, jei jų bus nedaug, jos tikrai sunoks. Be to, tokiu būdu vynmedis koncentruojamas ne į kiekybę, o kokybę. Vynmedžiai nėra įnoringi augalai, tačiau juos reikia pažaboti. Man labai sunku matyti, kai žmogus nusiperka vynuogę ir „užleidžia“ ją per visą namo sieną. Iš pradžių gražu, bet paskui tarp lapų nebegali cirkuliuoti oras, įsimeta ligos ir uogos tampa nekokybiškos. Jei jau kalbant tiesiai, tai pagal visas taisykles pavasarį privaloma nukirpti beveik 90 procentų augalo. Palikus 10 derančių pumpurų kitiems metams, iš jų bus 30 kekių, kurios svers 300 g – štai jums ir 9 kilogramai aukštos kokybės uogų. Tiesą pasakius, ir tiek yra per daug.

Vyro planuose – šalia namų esantį vynuogyną išplėsti iki 2 500 medelių.

– Mūsų vynuogynas dar labai jaunas, jam tik penkti metai. Viskas tik įsibėgėja. Kadangi į plėtrą investuojam ne pinigus, o laiką – t. y. sodinukų neperkam, o dauginam patys – tam, kad pasiektume užsibrėžtą ūkio dydį, prireiks laiko. Bet tai ir gerai. Jei nuo pat pradžių būtų buvę tūkstantis sodinukų – būčiau išprotėjęs. O dabar, kadangi jų daugėja pamažu, aš turiu laiko pažinti augalą, išmokti su juo dirbti. Įdirbis duoda patirtį, kuri virsta kokybišku produktu.

Didžiausias vynuogių augintojo iššūkis – pavasarinės šalnos ir nestabilios žiemos.

– Mano auginamos veislės šalčių nebijo. Gali visą žiemą būti nors ir 25 laipsniai šalčio – joms jis nepakenks. Gerokai blogiau, kai vidury žiemos staiga atšyla. Teigiama temperatūra sujudina augalo syvus. Vėl užšalus kamienas ima trūkinėti. Į pažeistas vietas įsimeta bakterijos. Atsiranda vėžys ir t. t.

Vynas laimėjo apdovanojimą

Liutauro Šauklio vynuogynas auginamas tam, kad anksčiau ar vėliau iš čia užaugintų uogų būtų spaudžiamas vynas:

– Kol kas medeliai jauni ir derlius minimalus. Kai uogų atsiras daugiau, spausime sultis, gaminsime džemą. Vėliau tikiuosi susitvarkyti teisinius dalykus, galbūt sulaukti kokių nors lengvatų ir imtis vyndarystės. Vienas žmogus man yra pasakęs: daryti vyną – visiškai nesunku, tik reikia dešimt metų mokytis. Aš dar tik treti metai mokausi, o ir mano vynmedžiams reikia subręsti, tačiau tikiu, kad anksčiau ar vėliau taip atsitiks.

Liutauras savo jėgas jau yra išbandęs lietuviškų vynų čempionate ir pirma patirtimi nenusivylė. Jo iš Marquette vynuogių pagamintas vynas laimėjo bronzos medalį.

Pernai vyras pirmą kartą išvirė ir vynuogių džemo:

– Vakarų pasaulyje, o ypač už Atlanto, tai labai populiarus skanėstas. Vynuogės – tos uogos, kurių sudėtyje yra daug pektino, todėl džemas labai lengvai stingsta. Bėda ta, kad mano auginamos vynuogės skirtos vynui, todėl jose to pektino gerokai mažiau nei reikėtų. Teko tris kartus (kvatojasi) pervirti tą džemą ir papildomai dėti pektino, kol išėjo kažkas panašaus į džemą. Tačiau rezultatas nei mūsų, nei draugų, kurie to džemo gavo dovanų Kalėdoms, nenuvylė. Šiemet uogų tikiuosi surinkti daugiau, tad žadu labiau įsigilinti į technologinius procesus ir pagaminti daugiau, galbūt net pardavimui skirto vynuogių

Autorius Viktoras STANISLOVAITIS / DARBAS

Aidos GARASTAITĖS nuotraukos