Pelkės ar maistas?

(žemdirbių mintys po jų suvažiavimų)

Praėjusią savaitę pasibaigusiame Davoso viršūnių susitikime buvo atvirai konstatuota: pasaulis pergyvena maisto krizės laikotarpį, kuris gali tęstis bent porą metų.

Apie 80 proc. pasaulio gyventojų yra priklausomi nuo žemės ūkio produkcijos importo – maisto produktų arba žaliavų. Šiandien apie 276 mln. žmonių susiduria su ūmiu ir sunkiu maisto trūkumu – dvigubai daugiau nei prieš dvejus metus. „Įvertinant skaičius, dabar yra blogiau negu 2007–2008 metų krizės metu. Ir mes žinome, kokie tuomet kilo socialiniai neramumai ir destabilizacija“, – Davoso susitikime kalbėjo kompanijos „Yara International“ generalinis direktorius Tore Holsether.

Europa, kaip ir kitos išsivysčiusios šalys, jaučia savo įsipareigojimus pasauliui. Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Layen savo kalboje Pasaulio ekonomikos forume kvietė šalių lyderius kasdien gilėjančios maisto krizės akivaizdoje veikti skubiai, užkertant kelią galimai jos eskalacijai.

Reikia pripažinti, kad dėl smulkmeniško biurokratizmo kaltinamos Europos Sąjungos (ES) gremėzdiškos institucijos pasaulinės krizės akivaizdoje veikia pagirtinai operatyviai: atsisakyta ūkininkams taikomų ariamos žemės naudojimo apribojimų, numatyta daugiau lankstumo valstybės pagalbos agrosektoriui taisyklėms, pateiktas pasiūlymas dėl Žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų panaudojimo, tiesiogiai sprendžiant krizės sukeltas pinigų srautų problemas ir t. t.

Tačiau Lietuvoje problemų nematoma, nes gyventojų aprūpinimas maistu nėra šalies strateginis tikslas. Valdžios institucijose tvyro palaimingo nusiraminimo ir pasitenkinimo nuotaikos, o jų ekspertai prognozuoja vos ne rekordinį visų laikų derlių. Nors faktai verčia abejoti, ar yra pagrindo tokiam optimizmui. Lietuvoje, kuri pripažinta nuo seno stiprų agrarinį sektorių turinčia šalimi, maisto produktų kainų infliacija balandžio mėnesį pasiekė 22,1 proc. ir beveik 2,5 kartus viršijo ES vidurkį (8,9 proc.). Šalis priversta importuoti vis daugiau maisto produktų, net ir tų, kurių dar neseniai turėjome per daug.

Lietuvoje pagaminto maisto savikaina galėjo būti mažesnė, jei būtų taikytos gamybą skatinančios ir savikainą mažinančios rėmimo priemonės, kaip tą padarė mūsų kaimyninės šalys. Kaip sakoma – kas nesirūpina savo kariuomene, tas išlaiko svetimą. Gal taip nutiko pas mus su žemės ūkiu?

Lietuva vienintelė iš visų ES šalių iš Europos atsigavimo fondo (RRF) skyrė finansavimą liaudyje garsiai nuskambėjusiai pelkininkystės programai – apie 20 mln. Eur. Už juos bus įrengta 8 tūkst. ha pelkių. Ar Lietuvoje mažai pelkių? Pastaraisiais metais pelkių plotai nemokamai dėl netvarkomos melioracijos sistemų (ir, aišku, prie to prisidėjus bebrams) jau ir taip išsiplėtė iki 31 tūkst. ha.

Tačiau iš RRF lėšų Lietuva visiškai nieko neskyrė žemės ūkiui. Todėl nenuostabu, kad mūsų žemdirbiams pasidarė sunku konkuruoti su dėl paramos sparčiai į priekį nubėgusiais mūsų kaimynais, kurių investicijos į išmanųjį, precizinį ir tausojantį aplinką ūkininkavimą buvo gausiai paremtos. Be to, Rusijos invazijos padariniams švelninti Lenkija žemdirbiams skyrė 836 mln. Eur, Italija – 1,2 mlrd. Eur, Ispanija – 169 mln. Eur (tik pieno gamintojams). Net nykštukė Malta – 30 mln. Eur. Galima būtų tęsti, nes panašių pavyzdžių gausu. Mums neskyrė nieko, tai prisidėjo prie maisto kainų šuolio. Šiuos neviltį keliančius faktus žemdirbių savivaldos organizacijos ne kartą ištransliavo už padėtį žemės ūkio sektoriuje atsakingoms šalies valdžios institucijoms. Tačiau rezultatų nėra.

Lietuvos strateginiame plane yra daug abejotinos vertės projektų ar reikalavimų, kurie mažins žemės ūkio produkcijos gamybą. Ekonominio, socialinio ir aplinkosauginio projektų ir reikalavimų pagrindimas silpnas, mokslininkų išvadomis nesiremiama. Išsakytiems teiginiams iliustruoti – daug diskusijų sukėlęs apsauginių juostų palei griovius išplėtimo klausimas. Apsaugines juostas numatyta plėsti iki 3 m, o gal net ir didesnio pločio. Kokį aplinkosauginį poveikį darytų tris, penkis ar daugiau kartų išplėstos apsauginės juostos, atlikto tyrimo nėra, bet didinti apsaugines juostas politiniu lygiu sprendimas priimtas nesigilinant į žemdirbių atstovų argumentus. Ką šie sprendimai lemia? Visų griovių ilgis – apie 52 tūkst. km. Jie išsiraitę pasėlių laukuose. Iš žemės ūkio produkcijos gamybos bus išimta ne mažiau kaip 30 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, kuriuose galėtų būti užauginta tiek grūdų, kad juos sušėrus kiaulėms, kiauliena galėtume pamaitinti visus vilniečius ir dar liktų priemiesčio gyventojams. Deja, kiauliena Lietuva šiuo metu apsirūpina mažiau nei 50 proc.

Beje, plane numatyta maksimaliai remti ekstensyvų ūkininkavimą, nors gyventojus maistu aprūpina į gamybos efektyvumą, mastą ir kokybę orientuoti ūkiai. Ar tikrai Lietuva pasirinko teisingą kelią, atsisakydama žemės ūkio gamybos skatinimo, o žemės ūkiui remti skirtas lėšas nukreipdama tiems, kurie mažiausiai prisideda prie šalies maisto aruodo pildymo?

Neseniai įvyko Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos narių suvažiavimai. Šiose organizacijose susitelkę daugiau kaip 80 proc. šalies žemės ūkio produkcijos pagaminantys fiziniai ir juridiniai asmenys. Abiejų žemdirbių nevyriausybinių organizacijų aukščiausi valdymo organai išreiškė didžiulį susirūpinimą dėl žemės ūkyje besiklostančios situacijos, kuri neišvengiamai palies kiekvieną Lietuvos gyventoją.

Savo pasisakymuose žemdirbiai ragino už situaciją žemės ūkio sektoriuje atsakingos Žemės ūkio ministerijos atstovus: „Atsibuskite, kol dar ne vėlu, investuokite į mūsų pastangas, kol dar neišblėso žemdirbių tikėjimas ūkininkavimo perspektyva.“

Tik turėdami prieinamus trąšų, degalų, pašarų ir kitų išteklių kiekius ir galėdami juos įpirkti, galėsime deramai aprūpinti šalies maisto perdirbimo pramonę žaliavomis, o gyventojus – maisto produktais. Aprūpinę šalį maistu, perteklių eksportavę, prisidėsime prie gausesnio Lietuvos biudžeto, prie kitų šalies poreikių finansavimo, taip pat prie EK pirmininkės U. von der Layen iškeltų ES ir pasaulinio lygio tikslų įgyvendinimo.

Vis dar bandome neprarasti vilties, kad Lietuvoje atsiras politinė lyderystė siekti valdžios ir agroverslo susitarimo, kad aprūpinimas maistu būtų pripažintas šalies strateginiu tikslu, kad valdžios institucijose atsiras sprendimų priėmėjų, suprantančių žemės ūkio gamybą ir jos svarbą siekiant aprūpinti šalies gyventojus kokybišku, sveiku ir įperkamu maistu.

Susijusios temos - skaitykite: Europos Komisija;  Žemės ūkio ministerija; melioracija; infliacija; maisto produktai; trąšos;