Pelkių inkliuzai: mėšliai

Vienos slapčiausių ir egzotiškiausių yra mėšlių genties samanos. Grupei būdingas požymis – išsipūtusios sporinių dalys (apofizės), dėl ko pirmieji tyrinėtojai Lietuvoje augančiai rūšiai suteikė savitą papūtžandžio mėšliaus vardą. Samanėlė nėra reta, bet ir ne kasdien pastebima – įsikuria daugiausia ant žolėdžių išmatų pelkėse ar šlapiuose miškuose, skurdesnėse vietose, kur mažesnė konkurencija dėl augimo vietos, bet netrūksta drėgmės.

Lyginant su kitais pelkių augalais, šioms samanoms tenka dar daugiau iššūkių dėl išlikimo: laikinos ir neretai dideliame plote išsibarsčiusios augavietės yra išimtinai priklausomos nuo gyvūnų tankio, o gyvenimo ciklas tetrunka apie 2–3 metus. Per trumpą laiką reikia spėti užimti kuo didesnį plotą substrato, subrandinti ir išplatinti sporas, nors tai reikalauja nemenko išradingumo. Kaip privilioti musę nieko nepasiūlius jai už paslaugą? Pagrindas, ant kurio mėšliai išaugina sporas, trečiaisiais metais būna jau išsikvėpęs, todėl samanėlėms tenka imtis apgaulės išskiriant išmatų, kartais – dar ir maitos kvapą. To paties gėrio ieškanti musė yra pati puikiausia mėšlių platintoja. Kvapų vyliui sustiprinti skirta ryški sporinių spalva.

Pasaulyje žinomos 7 mėšlių rūšys, Lietuvoje iki 2000 m. aptiktas tik papūtžandis mėšlius. Būtent tais metais Botanikos instituto ekspedicija Kamanų pelkėje rado naują šios genties atstovą. Atskira istorija, kodėl rūšies identifikavimas ir oficialus paskelbimas užtruko net 20 metų...

Per paskutinį penkmetį detaliai išžvalgius klampynes, gervių, tetervinų sankaupų vietas, paaiškėjo, jog slapukas pensilvaninis mėšlius yra plačiai paplitęs šlapiose kimininėse plynėse, tačiau nė karto neaptiktas miške. Jis mažiau išrankus trąšos rūšiai – auga ant visų rūšių gyvūnų, bent retkarčiais užklystančių į pelkę, ekskrementų, labai retai – ant augalinės kilmės puvėsių.

Pensilvaninis mėšlius pirmą kartą aprašytas Šiaurės Amerikoje, todėl vardas suteiktas pagal radimo vietą. Europoje yra senų duomenų apie augavietes Rytų Baltijos regione: Latvijoje ir Rytų Prūsijoje (dabar – Kaliningrado sritis) dar prieš II Pasaulinį karą. Karaliaučiuje rasta rūšis iš pradžių turėjo pavadinimą, turintį sąsają su baltiškuoju regionu – Tetraplodon balticus, tačiau vėliau išsiaiškinta, jog ji jau aprašyta už Atlanto. Pietų Amerikoje žinomos pavienės augavietės Venesuelos ir Brazilijos kalnuose.

Pensilvaninis mėšlius yra rečiausia šios genties rūšis pasaulyje ir didžiausia jų populiacija telkiasi būtent Kamanų pelkėje. Tokia žinia buvo paskelbta žurnale „Plants“ (2021) ir tapo tam tikra sensacija samanų tyrėjų tarpe. Atvira, vandeninga aukštapelkė ir jos patrauklumas gyvūnams užtikrina šių efemeriškų rūšių klestėjimą.

Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija

Sigitos Sprainaitytės ir Valdo Vasiliausko nuotraukos Kamanų pelkėje 2017–2023 m.

(Sužinokite daugiau apie pelkių inkliuzus)