Penkiasdešimt politinės prostitucijos atspalvių

Lakstymas per partijas

Visiškai išnagrinėti politinės prostitucijos reiškinį neužtektų ir viso „Ūkininko patarėjo“ laikraščio numerio, o ką jau kalbėti apie kuklią skiltį. Vis dėlto, šis fenomenas yra ypač gajus ir aktualus, tad norėtųsi aptarti bent jau ryškiausius jo bruožus ir variacijas. Kadangi Klaipėda yra trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas ir uostamiestis, buvusio ilgamečio liberalo, su Laisvės partija flirtavusio ir kandidatuoti su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) apsisprendusio Klaipėdos mero V. Grubliausko atvejis patraukė visuomenės dėmesį. Šiam politinės prostitucijos tipui yra būdingas kandidatavimas su bet kuo. Nacionalinėje politikoje šioje srityje yra pasižymėję tėvas ir sūnus, Valentinas ir Andrius Mazuroniai. Tėvas savo laiku iš Tvarkos ir teisingumo perbėgo į Darbo partiją, o sūnus ta pačia kryptimi atskuodė iš Liberalų sąjūdžio. Kalbant apie didžiausią įtaką ir potencialą galiai pasiekti turinčius politikus, šiai politinės prostitucijos rūšiai galima priskirti ir Sauliaus Skvernelio asmenybę. Šis politikas buvo „tvarkiečių“ ministru, valstiečių premjeru, o dabar turi savo politinę jėgą.

Bet grįžkime prie savivaldos rinkimų, nes tokių perbėgėlių kaip V. Grubliauskas esama ne vienoje savivaldybėje. Dar daugiau, net ir toje pačioje Klaipėdoje galime sutikti dabartinį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Seimo narį ir kandidatą į merus Audrių Petrošių. Jis politikos padangėje pirmą kartą sužibėjo agituodamas už prezidentą Gitaną Nausėdą, tačiau dar tos pačios rinkimų kampanijos gale perbėgo pas Ingridą Šimonytę. Pats perbėgimas pavyko tik iš dalies, nes I. Šimonytė pralaimėjo rinkimus, o atėjus Seimo rinkimams, TS-LKD A. Petrošiui atvėrė vartus į Seimą. Politikos naujokui tai ne toks jau ir blogas pasiekimas.

Tokių kandidatų į merus Lietuvoje esama ir daugiau. Visgi, ši politinės prostitucijos forma, nors ir gaji bei svarbi, bet kartais nepelnytai užgožia kitas fenomeno variacijas. Ji reikalauja sutelkti dėmesį į partiją, tačiau tai gali pasirodyti šiek tiek tiesmukiška.

Partijų ideologinio nenuoseklumo atspalvis

Gerokai rafinuotesnė, o kartu ir skausmingesnė politinės prostitucijos forma – partijų ideologinis nenuoseklumas. Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, politinės partijos gali imtis ir imasi atstovauti idėjoms, kurios neturi nieko bendro su jų ideologija, rinkiminiais pažadais ir net iš esmės jiems prieštarauja. Jau ne kartą esu minėjęs dalies TS-LKD nusigręžimą nuo konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos. Be dažnai minimos paramos Arūno Dulkio politikai, kurioje vietos randa didesnė abortų įvairovė ir fiziškai sveikų vyrų bei moterų kastravimas bei sterilizavimas tariamai keičiant biologiškai nepakeičiamą lytį, esama ir kitų pavyzdžių. Vienas ryškiausių – Andrius Navickas, kuris iškilo kaip portalo Bernardinai.lt redaktorius. Pirmosios rinkimų kampanijos metu jis kandidatavo su gyvybės kultūros vėliava, bet patekęs į Seimą ne tik nenuveikė nieko doro, kad šalyje mažėtų abortų, bet ir ėmė skatinti tos pačios lyties asmenų partnerystę.

Ideologinio nenuoseklumo pavyzdžių esama ir tarp kitų politinių jėgų. Kritikuoti tik TS-LKD nebūtų nei dora, nei teisinga. Todėl galime paminėti LSDP, kuri teoriškai turėtų atstovauti dirbančiųjų klasei, tačiau Lietuvoje ne tik liberalizavo darbo kodeksą, bet ir istoriškai susipynė su stambiais verslais. Tiesa, šiandien šis bruožas pamažu nyksta. Gal dėl to partija ir pasižymi nemenku populiarumu? Pasak „Baltijos tyrimų“ atliktos ir paskelbtos apklausos rezultatų, socialdemokratai yra tarp populiariausių partijų Lietuvoje, už juos balsuotų 12,7 proc. rinkėjų, už Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ – 11,6 proc., o už TS-LKD – 11,3 proc. Kadangi paklaida yra apie 3,1 proc., objektyviai pasakyti, kuri politinė jėga yra populiariausia, keblu.

Biudžetininkų atspalvis

Lietuvoje paplitęs dar vienas politinės prostitucijos atspalvis yra biudžetininkai. Turiu galvoje ne biudžetinių įstaigų darbuotojus, o Seimo narius, kurie spaudžia Vyriausybę balsavimo už biudžetą metu. Šių politikų, dažnai vienmandatininkų, veikla primena tiek reketą, tiek prostituciją. Jie grasina, kad nepalaikys valstybės biudžeto, jeigu vienmandatėms apygardoms, kuriose jie buvo išrinkti arba kuriose planuoja kandidatuoti, nebus skirtas koks nors papildomas finansavimas. Tai vadinamoji vietininkiškumo politika. Ji vaidina ypač didelį vaidmenį politikų perrinkime, tačiau turi labai rimtų sisteminių trūkumų.

Pirmiausia ji parlamentarus paverčia savotiškais kvazisavivaldybininkais. Tokie politikai sprendžia mokyklų renovacijos ir panašius klausimus, nors čia – labiau savivaldos baras. Tačiau tokius dalykus būtų galima atleisti, nes visi norime, kad vaikai mokytųsi gražiose mokyklose, lankytis sutvarkytose ligoninėse. Bėda ta, kad Konstitucija numato, jog parlamentaras atstovauja visai tautai, o ne vienos vienmandatės apygardos gyventojams.

Dar daugiau, parlamentarai, kurie sutinka balsuoti už biudžetą tik gavę pinigų savo apygardai, iš esmės veikia prieš visą tautą ir valstybę mainais į savo vienmandatės gyventojų balsus. Dažniausiai, kai politikoje kinta reprezentavimo objektas, galime kalbėti apie didesnio ar mažesnio masto demokratijos eroziją.

Populizmo atspalvis

Dar vienas atspalvis, kurį reiktų paminėti, – populizmas. Tai paslaptinga sąvoka. Atrodo, visi suprantame, ką ji reiškia, tačiau dėl jos laužomos akademikų ietys ir rašomos disertacijos. Šiuo atveju kalbu apie pažadų, kurių politikai tikrai žino, kad negalės ištesėti, dalijimą. Šioje vietoje ypač didelių nuopelnų yra pasiekusi Darbo partija su savo pažadais apie didesnes algas. Dažnu atveju populizmas stoja į realių, sunkių, bet reikšmingų ir ilgalaikės naudos duodančių sprendimų vietą. Užuot rūpinęsi visuomenės finansiniu raštingumu, kas ilgainiui tikrai padėtų kurti turtingesnę Lietuvą, politikai žada kelti atlyginimus labiau, nei tą gali daryti valstybė. Siūloma iliuzija. Suprantu, kad pasakiau banalybę, bet, deja, ši praktika kartojasi per visus rinkimus. Taigi, negaliu ignoruoti dar vieno politinės prostitucijos atspalvio.

Vietoje išvadų

Straipsnį pavadinau „Penkiasdešimt politinės prostitucijos atspalvių“, nes politika, kaip ir minėtos knygos bei to paties pavadinimo filmo siužetas, yra apie aistrą ir galią. Politikoje esama ir vieno, ir kito. Tiksliau – tikra aistra galiai. Būtent jos siekdami politikai ir pasirenka politinės prostitucijos kelią. Kita vertus, neteisinant šio reiškinio, jiems, kaip ir prostitutėms, derėtų būti šiek tiek atlaidesniems. Juk jie dirba šį darbą, kad išgyventų, o baimė netekti šeimos pajamų šaltinio gali nuvesti, neretai ir nuveda į kraštutinumus.

ŪP apžvalgininkas Audris NARBUTAS

Redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.