Penkios partijos siūlo ištaškyti pusę milijardo

Skamba labai keistai, kai siūloma „nacionalizuoti“ valstybės valdomą bendrovę. Tarsi atėmus dalį akcijų iš privačių investuotojų (juo gali tapti bet kuris norintis Lietuvos ar užsienio žmogus) tai suteiktų kažkokių privalumų. Norima parodyti: mes tokie būsime galingi, kad galime atimti iš „netinkamų“ žmonių turtą. Taip siekiama psichologiškai paveiktų balsų per rinkimus.

Palikime politines technologijas tolėliau ir pasvarstykime, kas siūloma. Pagal šias partijas, nacionalizuoti arba „sugrąžinti“ įmonę valstybei reiškia, kad reikės išpirkti 25 proc. akcijų. Šiuo metu (spalio 2 d. duomenimis)  visos įmonės rinkos kaina siekia 1,352 milijardo eurų. Tad jei rinkos kaina būtų siekiama išpirkti akcijas, tai toks sandoris būtų vertinamas 338 mln. eurų. Tiek reikėtų biudžeto pinigų. Tačiau už tokią kainą supirkti akcijų nepavyktų, nes investuotojai ir dabar, jei norėtų, tas akcijas parduotų, bet to nedaro. O tam, kad visi akcininkai atsisakytų akcijų ir jas atiduotų be ieškinių ir teismų, kaina perkoptų 400 mln. eurų kartelę.

Tarkime, paaukojus pusę milijardo pinigų, būtų valdoma 100 proc. „Ignitis grupės“ akcijų. Ką tai duotų valstybei ar vartotojui? Bendrovė taptų mažiau skaidri, nes ji būtų nematoma finansų rinkai ir neprižiūrima. Populistiniais tikslais siekiama gauti pigesnę energiją – mažinant bendrovės pelną ir gebėjimą investuoti bei tobulinti tinklą.

Šiuo metu elektros energijos kainą lemia rinkoje nusistovėjusi kaina ir tai, kaip efektyviai energijos tiekėjas gali ją pateikti. Energijos rinkos kainos niekaip nepaveiksi, o bendrovės valdymą galima, tik klausimas – į kurią pusę. Paprastai vien valstybės kontroliuojamose bendrovėse, kurios dar ir politizuojamos, prasideda keisti rezultatai, kurie neprisideda prie vartotojų gerovės. Privataus kapitalo dalyvavimas ir yra skirtas tam, kad būtų palaikoma valdymo efektyvumo dalis.

Taip pat populistai gadintų Lietuvos kaip investicijoms draugiškos šalies įvaizdį. Visi tokie įmonių perėmimai gali grėsti ne tik kapitalo atitraukimu, bet ir prastesnėmis galimybėmis skolintis ateityje, kai reikės investuoti į infrastruktūros plėtrą.

Žaidžiama praeities siaubais, kai 2022 metais Rusija pradėjo ne tik pilnos apimties karą prieš Ukrainą, bet ir energetinį karą prieš Europą, ir energijos kainos buvo pašokusios iki neregėtų aukštumų. Ir dėl tų aukštų kainų ne energetikai buvo kalti, o agresorius, ir joks politikas negalėjo suvaldyti šios situacijos. Dabar šiomis šmėklomis bandoma audrinti rinkėjus, kad šie balsuotų, o jei tektų vykdyti pažadus, tai mums kainuotų labai skaudžiai – šimtai milijonų išlaidų, prastesnės valdysenos praktika svarbioje valstybinėje bendrovėje, bei sugadintas įvaizdis investuotojų rate.

Žaidžiama praeities siaubais, kai 2022 metais Rusija pradėjo ne tik pilnos apimties karą prieš Ukrainą, bet ir energetinį karą prieš Europą, ir energijos kainos buvo pašokusios iki neregėtų aukštumų. Ir dėl tų aukštų kainų ne energetikai buvo kalti, o agresorius...

Tokie siūlymai akivaizdžiai yra nepagrįsti logika, išskyrus norą papirkti mažiau apie įmonių valdymą suprantantį rinkėją. Jei kas nors mano, kad energetikos bendrovės uždirba per daug, tai visada patys gali nusipirkti šių bendrovių akcijų ir gauti dalį to pelno sau. Būtų gerai, kad Vakarų Europos praktika būtų taikoma platesniam ratui valstybės valdomų bendrovių, kai valdoma skaidriau ir efektyviau.