Per Žolinę – apie žolynus, pievas ir pakrantes

Pievos teikia daug ekosisteminių paslaugų: biologinės įvairovės apsaugos, nes jose aptinkama itin daug retų, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių, oro kokybės gerinimo ir anglies kaupimo, šiltnamio dujų sugėrimo, erozijos mažinimo, mikroklimato ir drėgmės režimo palaikymo, vandens apytakos reguliavimo, augalų apdulkinimo, dirvožemio apsaugos, natūralios kenkėjų kontrolės, tradicinio kraštovaizdžio išsaugojimo, rekreacijos ir daugelį kitų.

Pievų augalai per vegetaciją į aplinką išskiria daug deguonies, o daugiametės pievos (ir jų suvelėnėjęs dirvožemis) geriau sugeria šiltnamio efektą sukeliančias dujas, ypač didelius kiekius anglies dvideginio, todėl jų išsaugojimas ir jų plotų didinimas svarbus klimato kaitos švelninimui.

Deja, daugiamečių pievų ir su jomis susijusių natūralių buveinių bei rūšių situacija Lietuvoje yra gana grėsminga. 2023 m. šalyje iš viso deklaruota 560 tūkst. ha daugiamečių pievų, o dar 2018 m. šis skaičius siekė 746 tūkst. ha. Dėl žemėnaudos pokyčių, kuriais siekiama didesnės žemės ūkio produkcijos ir pajamų, šiuo metu Lietuvoje natūralios pievos ir ganyklos užima tik apie 5,5 proc. šalies ploto.

Europos Komisija taip pat atkreipė dėmesį į šią neigiamą tendenciją ir pažymėjo, kad, labai svarbu užtikrinti daugiamečių pievų apsaugą nuo suarimo ir būtina sukurti sistemą, kuri neleistų pievų plotams sumažėti daugiau nei 5 proc. Dėl to šiemet Lietuvos ūkininkams gali tekti atkurti daugiau nei 100 tūkst. ha daugiamečių pievų.

Iš 9 Lietuvoje sutinkamų europinės svarbos pievų buveinių tipų visų 9 būklė yra nepalanki – netinkama arba bloga. Nuolat mažėja ir įprastų kaimo paukščių populiacijų indeksas, visoje Europos Sąjungoje vieningai naudojamas kaip indikatorius vertinant agrarinio kraštovaizdžio pokyčius. Tai su pievomis glaudžiai susijusios paukščių rūšys. Lietuvoje per pastaruosius 20 metų šis indeksas sumažėjo daugiau kaip dvigubai.

Vilniaus universitetas įgyvendina projektą, kurio tikslas parodyti ūkininkams, kaip ūkininkauti tvariai ir kartu saugoti aplinką, bioįvairovę. Jo metu šalia purškiamų, tręšiamų laukų paliekamos natūralios pievų juostos, kurios padeda išsaugoti augalus ir gyvūnus. Šalyje yra ir daugiau gerų pavyzdžių, kaip ūkiuose saugomi laukinių augalų plotai, tačiau jų per mažai, kad sustabdytų neigiamas tendencijas.

Viena iš priemonių, galinčių reikšmingai prisidėti prie pievų ekosistemos išsaugojimo, dirvos erozijos prevencijos ir kitų ekologinio kompensavimo funkcijų stiprinimo žemės ūkio veiklos paveiktuose plotuose yra vandens telkinių pakrančių apsaugos stiprinimas. Pakrančių apsaugos juostos įstatymu apsaugotos nuo suarimo ir cheminių medžiagų naikinančio poveikio. Todėl kuo platesnės pakrančių apsaugos juostos, tuo geriau ne tik vandens telkiniams, bet ir laukinei faunai ir florai.

Agrariniame kraštovaizdyje esantys vandens telkiniai, ypač išlikę natūralūs gamtiniai upių slėniai ir vandens telkinių pakrantės, pasižymi itin didele bioįvairove, jiems būdinga didelė ekotopų įvairovė, todėl šių zonų apsauga ypač svarbi.

Platesnės ir efektyviau tvarkomos pakrantės padėtų palaikyti tinkamą mozaikinę kraštovaizdžio struktūrą su įsiterpusiomis pievomis, žolynų juostomis, balomis, pavieniais medžiais ir krūmais, medžių juostomis ar nedideliais miškeliais, kurie sparčiai nyksta plečiant monokultūrų plotus.

Švęsdami Žolinę pagalvokime apie daugiamečių pievų ir vandens telkinių pakrančių apsaugą!

AM informacija