Pieno rinką drebina naujas žaidėjas

Pelną skaičiuoja kiti

Anot Jurbarko r. ūkininko Vyganto Baršausko, besidarbuojančio mišriame augalininkystės ir pienininkystės ūkyje, situacija pieno rinkoje – prasta. „Esame „pririšti“ prie ūkio, laisvo laiko nėra. O pieno supirkimo kaina – žiauriai neteisinga. Kiekvieną kartą turi ją „išmušinėti“, prašyti. Kelerius metus vyksta toks „juokelis“ – kaina už superkamą pieną didinama po 0,5 ct“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė ūkininkas. Jam nenuostabu, kad šalies pieno perdirbimo įmonės skaičiuoja milijoninius pelnus ir niekas niekada šioje vietoje nepadarė tvarkos. Pelną skaičiuoja ir prekybininkai, tik ne pieno gamintojai. „Manau, kad ateityje, jei taip ir toliau bus nesiskaitoma su ūkininkais, tai ir esami pieno gamintojai išsilakstys, perdirbėjai pritrūks lietuviško pieno. Jau ir dabar jie vieni iš kitų pieną atiminėja. Ilgalaikių sutarčių nėra. Perspektyvos jokios nėra. O ką belieka daryti paprastam kaimo žmogui? Sudėtinga pasakoti: juk jis nei teismuose laimės, nei cento neduoto išsireikalaus, nes jis turi kitų darbų: sėti, šienauti, kukurūzus pjauti, pašarus ruošti, karves melžti, jas gydyti ir kt.“, – kalbėjo V. Baršauskas. Vyras teigė, kad jo pieno ūkio įranga baigia atgyventi, o naują pastatyti, rašyti projektus ir juos įgyvendinti dabar neverta. Kas gali investuoti, kai tokia pieno supirkimo kaina? Tikriausiai ir klausti nereikia. „Kas laukia pienininkystės? Pasakykite, ar ši žemės ūkio šaka nesužlugusi? O kas kreipia dėmesį? O kam svarbu? Mes važiavome į Vilnių, protestavome tolerantiškai, gražiai, tačiau niekas nepasikeitė, niekam tai neįdomu. Situacija – baisi“, – rėžė mišraus ūkio šeimininkas.

Daug priežasčių

Tas pačias mintis apie sudėtingą situaciją pieno sektoriuje redakcijai išsakė ir Kėdainių r. Ažytėnų žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) vadovas Šarūnas Šiušė. Jis kalbėjo, kad ir toliau iš pieno gamybos traukiasi smulkieji bei vidutiniai ūkiai. Priežasčių yra ne viena. Tai, pasak pašnekovo, ir kartų kaita, kai jaunimas nenori užsiimti pieno gamyba, ir biurokratiniai trikdžiai, modernizuojant ar statant naujas fermas. „Norint gauti statybos leidimą, reikia pereiti daugybę institucijų, ekspertų ir tai užtrunka dvejus ar net daugiau metų. Tačiau pagrindinė priežastis yra žalio pieno kaina. Palyginus pieno supirkimo kainą Lietuvoje ir Europoje, esame sąrašo apačioje“, – teigė Š. Šiušė. Jis sakė, kad pastaruoju metu nemažai laiko tenka skirti deryboms su pieno perdirbėjais. Labai gaila, kad pieno perdirbimo įmonės savo kainodaroje naudoja „kuro kolonėlių“ principą. Kai rinkose pieno produktų kaina kyla, žemdirbiai tai pajunta po dviejų ar net trijų mėnesių, o kai krenta, pajunta iškart. „Nors gyvename laisvos rinkos sąlygomis ir turėtų veikti pasiūlos ir paklausos santykio principas, tačiau pieno sektoriuje dėl savo specifikos tai veikia tik iš dalies. Pienas nėra grūdai, kuriuos, jei kaina netinka, gali susipilti į aruodą, išlaikyti ir parduoti, kai kaina tampa palanki. Pieną turi išvežti kiekvieną dieną“, – kalbėjo Kėdainių r. Ažytėnų ŽŪB vadovas.

Situacija liūdna

UAB „Šukioniai“ vadovas Irmantas Morkūnas ŪP taip pat tvirtino, kad pieno gamintojų situacija yra liūdna. Atrodo, kad pienininkai dirba vien tam, jog spręstų socialines problemas ir mokėtų mokesčius, nes pieno sektorius kaimo vietovėse įdarbina daugiausia darbuotojų ir sumoka daugiausia mokesčių. „Matome, kaip dalis pieno ūkių išparduoda karves ir į šį verslą turbūt nebesugrįš niekada. Pienininkystėje darbas yra sunkus. O už jį darbuotojams neįmanoma mokėti didesnių atlyginimų vien todėl, kad supirkėjai moka gėdingą kainą už pieną“, – ŪP sakė I. Morkūnas, kurio vadovaujama bendrovė yra vieno stipriausio ŽŪK „Lietuviškas pienas“ narė, parduodanti pieną per šį kooperatyvą.

Pasak redakcijos pašnekovo, už tokią kainą, kokia yra mokama už 1 l pieno, vargu ar įmanoma prekybos centruose nusipirkti 1 l vandens. Jei pieno perdirbėjai ir prekybininkai sutiktų bent mėnesį padirbėti pieno ūkyje, tuomet galbūt jie suprastų, koks tai yra sunkus darbas ir kiek viskas kainuoja. Nors skelbiama, kad pienininkystė – prioritetinė žemės ūkio šaka, tačiau realybėje yra atvirkščiai. Pieno gamintojai yra pavargę nuo nuolat keičiamų teisės aktų, taisyklių, tikrinimų ir kt.

„Vyksta paraiškų rinkimas paramai gauti pagal priemonę „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Dalis pieno ūkių negali dalyvauti, nes nesurenka reikalingų balų (neprisiimant įsipareigojimo didinti gamybą 20 proc.). Ar tai normalu? Nori modernizuoti 430 melžiamų karvių pieno ūkį, būti tvaresnis, bet to padaryti negali. Kodėl? Mažos pieno kainos, skirtingos taisyklės ir sąlygos tam pačiam sektoriui, valdžios požiūris į skirtingų dydžių ūkius... Visi šie dalykai prisideda prie pieno ūkių užsidarymo ir kaimo sunaikinimo. Baigdamas, noriu paprašyti žemės ūkio ministro sudaryti vienodas sąlygas ūkiams modernizuotis, kuriant ir išlaikant gerai apmokamas darbo vietas“, – akcentavo I. Morkūnas.

Visiems blogai

ŽŪK „Lietuviškas pienas“ direktorė A. Sabaliauskaitė apgailestavo, kad šiuo metu smulkieji ir stambūs pieno ūkiai, kuriems reikia palaikymo, priešinami, o blogai yra visiems. Ji sakė, kad netoliaregiška ir mūsų valdžios pozicija: europiniai projektai yra apriboti, jie padeda tik tam tikrai mažai grupei. Pieno ūkiai neturi galimybių juose dalyvauti dėl įvairių apribojimų. „Pvz., į kokią programą pieno ūkiai bežiūrėtų, jie nesurenka reikiamų balų dėl to, kad yra mišrieji ūkiai ir pan. O juk ūkininkai norėtų pakeisti gerovę gyvuliams, didinti bandas, plėstis, tačiau negali, nes juos spaudžia įsipareigojimai bankams ir pan. Anksčiau iš krizės ūkį ištempdavo grūdininkystė, o dabar ji – žemiausiame taške. Ūkininkai neturi net einamųjų pinigų“, – susiklosčiusią situaciją redakcijai apibūdino A. Sabaliauskaitė.

Ji teigė pastebinti, kad, šalyje drastiškai mažėjant karvių skaičiui, pieno perdirbimo pramonėje ir toliau išlieka netoliaregiška kainodara, jie nesidalija savo milijoniniais pelnais su šalies pieno ūkiais, bendrovėmis, kurios vos galą su galu suduria. Tačiau reikėtų suprasti, kad jei perdirbėjai nori gyvuoti, jie turėtų atrasti norą dalytis pelnu.

„Ūkiai užsidaro ir dar užsidarys. Lietuvoje juntamas didžiulis pieno stygius, pieno paklausa išlieka didelė. Atsiranda naujų žaidėjų, tokių kaip UAB „Litamilk“, mažieji kooperatyvai, kurie sukelia rinkos pokyčius, supirkdami vis daugiau lietuviško pieno, mokėdami didesnes kainas. Mes nesame labai dideli, per dieną surenkame 250 t, tačiau esame pajėgūs daugiau supirkti. Bet ūkiai užsidaro, nėra iš ko pirkti pieną“, – problemą įvardijo A. Sabaliauskaitė.

Išaugo žaliavos poreikis

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.