Pieno ūkį pakeis žemės nuoma

„Turėjau 17 melžiamų karvių, visas išpardaviau artimiausių kaimų gyventojams, – „Ūkininko patarėjui“ sako Giniūnų k. (Prienų r.) ūkininkas Jonas Kazlauskas, – dabar fermoje liko keletas kiaulių, pulkelis vištų. Liko trys mėnesiai iki įsipareigojimų už paramą pabaigos, tada atsisakysiu viso ūkio, pasiliksiu tik žemės nuosavybę.“

Nuo galimybių iki rizikos zonos

Tokių ūkininkų kaip J. Kazlauskas prieš porą dešimtmečių Prienų r. buvo keletas tūkstančių. Sugriuvusio J. Janonio kolūkio buvusią kiaulių fermą Prienų mieste gyvenantis J. Kazlauskas įsigijo pirmuoju atkurtosios Nepriklausomybės dešimtmečiu. Tuomet žemės ūkis traukė savo galimybėmis, kaip dabar įprasta sakyti – maisto grandine „Nuo lauko iki stalo“. Prienų turguje knibždėjo ūkininkų, prekiaujančių pieno, mėsos produktais, vištų kiaušiniais, daržovėmis, vaisiais, uogomis. Pavasarį dar galėjai nusipirkti paršelių, paukščių. Tik valstybės tarnyboms ėmus reguliuoti santykius tarp maisto pardavėjų (ūkininkų) ir pirkėjų (valgytojų) turgus pradėjo tuštėti, o kaimo verslininkai ėmėsi ne tokios „rizikingos“ veiklos.

„Pats palankiausias pasirinkimas Prienų rajono žemdirbiams šalia pagrindinės veiklos – kaimo turizmo ir sveikatinimo paslaugos, – kalba Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis, – rajono teritorijoje esantis Birštonas – puiki terpė tvariai ūkininkauti, investuoti į gydymo ir poilsio infrastruktūrą. Daugelyje Prienų r. kaimų apstu nedidelių vandens telkinių, upelių, mineralinio vandens šaltinių. Rajone nėra didelių pramonės įmonių, triukšmą keliančio geležinkelio, puikios galimybės vystyti vandens turizmą. Nedideli šeimos ūkiai savo edukacinėmis programomis galėtų pritraukti miestiečių, turistų. Rajono seniūnijos atstovauja dviem etnografiniams regionams – Suvalkijai ir Dzūkijai. Tai irgi langas atgaivinti žemės ūkio ir kaimo verslus.“

Kaimas laukia investuotojų

„Tas kelias – jaunimui, – sako ūkininkas J. Kazlauskas, – šalia savo fermos turiu 40 ha žemės, netinkamose dirbti rėvose jau užaugo miškas. Giniūnų kaimas – tuščios sodybos, laukiančios pirkėjo ar sugrįžtančio iš emigracijos jaunimo. Dar taip nebuvo, kad žemė būtų neprižiūrėta, o namai – be gyvasties.“

Internete prekeiviai nekilnojamuoju turtu kviečia investuoti Giniūnų kaime: „Vieta tobula, ramybė garantuota.“ Keliolikos arų sklypą gali įsigyti už tiek pat tūkstančių eurų. O jeigu turi 40 ha... „Žemė – kasdien brangstanti ūkininko valiuta“, – tarsteli J. Vilionis.

Žinynai teigia, kad 1888 m. Giniūnų kaime gyveno 234, o 2021 m. – 46 gyventojai. Nuo 2018 metų kaimas priklauso Prienų seniūnijai. Iki jos – 6 km, iki Kauno – 30 km. Artimiausios gyvenvietės – Pačiudiškiai, Čiudiškiai, Mačiūnai, Trakinė, Strielčiai. Pavadinimai liudija kitados čia niūksojus miškus, o gyventojus vertusis miškininkyste, medžiokle. Strategiškai J. Kazlausko ferma visai šalia kaimo žvyrkelio – ir kliuvinys, ir galimybė. Pieno šaldytuvą ir melžimo aikštelę ūkininkas jau pardavė, tačiau tvarto patalpoje stovi beveik naujas traktorius, kitas su padargais – kieme, pats statinys dar išlaiko prekinę išvaizdą, o už fermos esantis metalinis srutų rezervuaras visiškai patrauklus. Tik laikas aplink fermą priaugino beržų, drebulių, jau tinkančių ne tik malkoms, bet ir lentoms.

Tradicijos įgalioja žemdirbį

„Ūkininkauti dar norėčiau, lietuvis juk negali be žemės, – kalba J. Kazlauskas, – tik sveikata šlubuoja, o verslo perimti jaunimas neketina. Gyvensiu iš žemės nuomos.“

LPGA prezidentas J. Vilionis ir LPGA direktorius Eimantas Bičius su ūkininku J. Kazlausku diskutuoja apie krašto ir šalies pienininkystės ateitį. Visi nori gyventi sočiai ir patogiai, pieno ūkis, ypač nedidelis, reiklauja nuolatinio dėmesio, atsakingo darbo. Stambiam ūkiui – kiti rūpesčiai. Valstybė būtų suinteresuota skatinti nacionalinį pieno sektorių, bet turi paisyti ES bendrijos reglamentų. Pieno produktų vartotojai neskatinami būti patriotais – prekybos centre rinktis lietuvišką gaminį. Ūkininkas J. Kazlauskas kas antrą dieną pieno perdirbėjams parduodavo po 400 kg pieno. Kaina beveik visuomet nepadengdavo savikainos, praradimus kompensuodavo ES išmokos. Tik ūkininkui kildavo skausmingas klausimas – kodėl aš dirbu nuostolingai? Kodėl man duoda išmaldą, juk ūkininkas – ne elgeta? Ar tai sąžininga tikinčiam žmogui, žemdirbiui?

„Krašto istorijoje pirmiausia atsispindi žemdirbių likimai, – kalba E. Bičius, – karai, sausros ar liūtys, pandemijos, marai pervažiuodavo kaimo žmonių gyvenimus. Išmirusias gyvenvietes užpildydavo žmonės iš kitų šalių, atsinešdami savo pavardes, verslus, tikėjimus ir papročius. Mažosios Lietuvos likimas tai liudija. Ką „didžiojoje“ Lietuvoje paliks pastarųjų metų geopolitikos girnos?“

Vis dar ūkininkas (ir ES išmokų gavėjas) J. Kazlauskas linkęs palaukti nacionalinės agropolitikos išvadų – lietuvis neprapuls, jį gelbės kantrybė ir darbštumas, paveldėti iš tėvų ir senolių.

Autoriaus nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: ūkininkas, Jonas Kazlauskas, pieno ūkis, kaimo verslininkai, Giniūnai