Pieno ūkiai nyksta kaip dūmas

Pardavė mėsai

Vankiškių kaime ūkininkaujančio Alvydo Kėrio ūkis – vienas iš dešimtimis skaičiuojamų šalies pieno ūkių, šiemet nutraukusių veiklą. „Tvirtai sakau, šiandien pieninių karvių neapsimoka laikyti. Visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbau, nenoriu numirti tvarte“, – nelinksmai, bet tvirtai „Ūkininko patarėjui“ teigė Dzūkijos ūkininkas.

Metų pradžioje tvarkingose fermose dar mūkė 50 Lietuvos juodmargių veislės pieninių karvių ir augo apie 70 prieauglio. Šiandien fermos – beveik tuščios, o buvusį gyvenimo ritmą primena tik tušti aptvarai ir kelios dešimtys veršelių. „Sušersime paskutinį pašarą ir galvijų mūsų ūkyje neliks“, – paaiškino A. Kėrys.

Anot jo, tik penkias karves žmonės nupirko toliau laikyti. Visos kitos buvo parduotos mėsai. Neturėjo kito pasirinkimo, patikino ūkininkas: „Su Lenkijos ūkininkais nesutarėme dėl kainos, nes daug karvių buvo nesėklintų, o ir lietuviai geras karves norėjo nusipirkti pusvelčiui.“

Ūkininko žmona su jauduliu prisiminė atsisveikinimą su augintinėmis: „Kai jos sugintos į gyvulinius sunkvežimius iškišo galvas ir pradėjo visos kartu mūkti, buvo labai sunku.“

Likviduoti arba plėsti

Dzūkas savo ūkį pradėjo kurti 1993 metais nuo 3 karvių. Netrukus atsirado 7, o geriausiais laikais juodmargių skaičius buvo išaugęs iki 77. Ūkininkauti sekėsi. Šalia pieno ūkio dirbo žemę ir augino grūdines kultūras. Visus pašarus, reikalingus galvijams, ruošė sava technika. Iš kitų ūkininkų pirko tik kukurūzų smulkinimo ir sukimo į ritinius paslaugas. Anot A. Kėrio, primilžiai nebuvo rekordiniai, bet 7–8 tonas pieno per metus iš karvės primelždavo.

A. Kėrio teigimu, per kelis ūkininkavimo dešimtmečius buvo įvairiausių pieno sektoriaus bangavimų, tačiau paskutiniai metai buvo lemtingi priimant apsisprendimą. „Pieninių karvių atsisakymą lėmė ne viena priežastis, tačiau pagrindinė – pieno supirkimo kainų kilimas ir kritimas. Už pieną per mėnesį gaudavome 4,5–4,7 tūkst. Eur. Iš jų reikėdavo atseikėti 2,6 tūkst. Eur dviejų darbuotojų atlyginimams, taip pat padengti kitas išlaidas: veterinaro, sėklintojo, grūdų malimo paslaugas, nusipirkti mineralų ir pašarų ruošimo plėvelės“, – ŪP kalbėjo A. Kėrys.

Ūkininko teigimu, gaunant tokias pajamas, nelikdavo lėšų investicijoms į ūkį. „Plėstis dabartinėmis sąlygomis reikštų vytis nuvažiavusį traukinį. Kadangi pasikeitė reikalavimai gyvulių laikymo sąlygoms, norint juos atitikti, reikėtų vėl „įsikinkyti“ į bankus“, – akcentavo A. Kėrys.

Tėvui pritaria ir praėjusiais metais Alytaus rajono „Metų ūkininko“ nominaciją pelnęs vyriausias sūnus Arvydas. „Buvo laikas, kai turėdamas 50 karvių ir 200 hektarų žemės galėjai gyventi, dabar situacija pasikeitė – turėdama tokį ūkį, šeima gali tik egzistuoti. Mums, norint toliau laikyti pieninių karvių bandą ir turėti pelno, reikėtų perstatyti fermas, į kurias turėtume investuoti kelis milijonus eurų ir lįsti į visišką nežinomybę“, – neabejojo jaunesnysis A. Kėrys.

Ūkininkavimo neatsisakys

Pieno ūkį likvidavęs A. Kėrys visiškai atisakyti ūkininkavimo nežada. Su sūnumi dirba 800 hektarų žemės, jų ūkis yra vienas stambiausių Alytaus rajone. A. Kėrys pasidžiaugė bent tuo, kad, likvidavus pieno ūkį, nereikės atleisti daug darbuotojų.

„Žemės ūkio neatsisakysiu, dirbsiu, kol jėgos leis, tada viską perims sūnus. Ūkis išliks, tik jau ne mišrus, o augalininkystės, nors kai grūdų supirkimo kainos kritusios iki 180 Eur/t, didelio optimizmo nėra. Išsimokėsime už teleskopinį krautuvą, traktorių ir gyvensime toliau. Apmaudu stebėti, kaip mūsų valdžia pjauna brangią šaką, ant kurios sėdi visa Lietuva. Mus puola už klimato atšilimą, oro taršą, žemdirbiai padaryti didžiausiais gamtos kenkėjais“, – nuoskaudos neslėpė A. Kėrys.

Ūkininkas patikino, kad jei pieno supirkimo kaina būtų tinkama, ko gero, dar metus ar kiek ilgiau būtų neatsisakęs karvių. „Yra tokių ūkių, kurie negalvoja apie plėtrą, bet ūkininkai sako, jog tokios aplinkybės skatina greičiau apsispręsti dėl ūkio atsisakymo. Vadovaujamės nuostata, kad kuo anksčiau parduosi, tuo mažiau nuostolio turėsi“, – gyvenimiška patirtimi dalijosi A. Kėrys.

„Ūkiai sukuria didelę pridėtinę vertę – suteikia darbo technikos gamintojams, detalių ir dalių tiekėjams, derliaus perdirbėjams, pakuotojams, prekybininkams ir, žinoma, logistikos atstovams, nekalbant apie maistą“, – atkreipė dėmesį ŪP pašnekovas.

Laikyti neapsimoka

„Susidarė tokia situacija, kad jei nori parduoti karvę mėsai, turi dvi savaites laukti eilėje, kol atvažiuos išvežti“, – liūdną padėtį konstatavo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis.

Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) duomenimis, praėjusių metų sausio 1 dieną Lietuvoje buvo užregistruotos 226 049 karvės, o šių metų spalio 1 dieną – 219 846 karvės. Alytaus rajone tuo pačiu laiku buvo registruota atitinkamai 5 566 ir 5 324 karvės.

„Didžiąją dalį sudaro smulkūs pieno ūkiai, laikantys nuo 1 iki 20 karvių, daugiau kaip 20 karvių laiko 2,5 tūkst. laikytojų, daugiau kaip 100 – 254 ūkiai, daugiau 500 karvių – 42 ūkiai“, – ŪP aiškino J. Vilionis.

Anot LPGA prezidento, pagrindinė priežastis, kodėl atsisakoma pienininkystės ūkių, – ūkininkams neapsimoka juose dirbti. Europos Sąjungoje (ES) esame paskutinėje vietoje pagal natūralaus žalio pieno supirkimo kainas. Vidutiniškai už kilogramą pieno Lietuvoje mokama 0,33 ct. ES vidutinė supirkimo kaina – 0,43 ct.

„Kreipėmės į savo valdžią, mitingavome, važiavome į Briuselį, ir nieko gero. Išmetė iš ES fondų išimtinės paramos 10,66 mln. Eur, bet ne visi pienininkai gavo. Pas mus nėra žemės ūkio politikos, niekam nereikia pieno. Visi galvoja, kad atsivešim, bet dabar iš Latvijos 150 tūkst. tonų pieno išvažiavo į naują Estijos gamyklą. Lietuvoje per mėnesį perdirbama 110–120 tūkst. tonų pieno, kurio 45–47 tūkst. tonų atsivežame iš Latvijos, jei Latvija pasiims šitą pieną, mažėjant pieno kiekiui mūsų šalyje, reikės dvi gamyklas uždaryti“, – pesimistiškai prognozavo J. Vilionis.

Jo teigimu, jau seniai praeityje laikai, kai Lietuvoje per metus buvo pagaminama 3,7 mln. tonų pieno, o didelė lieso pieno dalis buvo sugirdoma gyvuliams. Dabar pagaminama 1,25 mln. tonų kartu su iš Latvijos įsivežamu pienu.

„Viskas naikinama, žvėrelius uždraudžia, kiaulienos nepasigaminame, paukštiena į Lenkiją išvažiuoja, pieną išsinaikinsime, liks tik grūdai, tačiau kažin ar ilgam. Mes gauname pačią mažiausią išmoką ES, bet visus gamtosauginius reikalavimus turime vykdyti 2 kartus didesnius nei kitos šalys. Viskas baigsis tuo, kad teks pirkti, ką atveš, ir mokėti tiek, kiek paprašys, niekas neklaus, o maisto kokybė vargu ar bus tokia, kokią turime. O kas bus, jei užklups juodligė ar kitos ligos, kai nebus galima į Lietuvą įvežti gyvulinės kilmės produktų, iš kur gausime, jei patys negaminsime?“ – pasipiktinimo neslėpė J. Vilionis.

LPGA prezidentas metė akmenuką ir į ūkininkų daržą, esą ir patys kalti dėl susidariusios situacijos – nenori niekur dalyvauti, kaip kurapkos sukiša galvas ir laukia.

Turi įsikišti valstybė

LPGA direktoriaus Eimanto Bičiaus manymu, vienas iš pagrindinių dalykų, kad būtų sustabdytas ar bent pristabdytas pieno ūkių mažėjimas, turėtų būti teisingas pieno produktų kainos pasidalijimas. Dabar perdirbėjai ir prekybos centrai džiaugiasi ir giriasi didžiuliais pelnais, o ūkininkai dirba žemiau savikainos ir skaičiuoja nuostolius.

„Svarbiausia, kad gaunama kaina už pieno gamybą padengtų savikainą. Ne mažiau svarbūs ir kiti dalykai, norint sėkmingai dirbti pieno ūkyje – išmokos, parama krizių atveju, investicinės galimybės, gamtosauginiai reikalavimai, kurie Lietuvoje labai griežti. Dabar niekas nenori investuoti į ūkių plėtrą, nes bijo turto mokesčio. Pasistačius didelę fermą, ūkininką užgrius didžiulis turto mokestis. Todėl žmogus pagalvoja, kam investuoti, jei atiduoti turėsi daugiau, nei gausi paramos.

Į kainų grandinę turi įsikišti valstybė ir sureguliuoti ją. Ūkininkas pats to negali padaryti. Valstybės politika nėra palanki, perdirbėjų ir prekybininkų požiūris taip pat nerodo geranoriškos partnerystės. Juk dabar žaliavos kainos – mažos, bet produkcijos – kaip buvo didelės, taip ir išliko“, – įsitikinęs E. Bičius.

Autorės nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Pieninių karvių fermoje pasitinka tyla ir tušti aptvarai.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.