„Pienocentras, 1927–1936 m.“

Tęsinys. Pradžia „ŪP“ Nr. 72, 74, 77 Sviesto eksportas ir rinkų apžvalga Nepriklausomoje Lietuvoje sviestas pradėtas eksportuoti jau 1923 metais. Tais metais sviesto išvežta apie 10 cwt. 1924 m. eksportas pašoko iki 500 cwt., 1925 m. iki 2850 cwt. Ir 1926 m. – 7620 cwt. Tų pirmųjų ketverių metų visas sviesto eksportas nesudarė dabartinių keturių didesniųjų pieninių per metus pagaminamo sviesto kiekio. Sviestą tuo metu eksportavo du kooperatinių pieninių centrai – „Lietūkis“ ir Lietuvos Ūkininkų Sąjunga, o vėliau – Pienosąjunga. Įsisteigus Pienocentrui ir 1928 m. likvidavusis Pienosąjungai, nuo 1928–1929 m. prasidėjo planingas ir organizuotas kooparatinis Lietuvos sviesto eksportas. Dvidešimtmečio pradžioje greta Pienocentro sviestas buvo eksportuojamas ir privačių pirklių. Bet privačių pirklių sviesto eksportas metai iš metų mažėjo ir nuo 1934 metų pradžios visai sustojo. Nuo to laiko Pienocentras yra vienintelis Lietuvos sviesto eksportininkas. Per savo veikimo dešimtmetį Pieniocentras iš viso eksportavo 72.190 to sviesto už 227 mil. litų. Kaip pamečiui augo Pienocentro sviesto eksportas, vaizdžiai matyti iš aukščiau dedamos diagramos. 1927–1936 metų bėgyje Lietuvos sviesto eksportas padidėjo septynis kartus, o Pienocetro sviesto eksportas padidėjo net 26 kartus. Eksportuojamo sviesto kokybei apsaugoti pradžioje buvo įrengti maži šaldytuvėliai Kaune ir Šiauliuose. Be to, keletą metų buvo naudotasi ir „Maisto“ šaldytuvais Kaune. Šaldytuvuose iš pieninių gautas sviestas buvo atšaldomas ir paruošiamas eksportui. Greitu laiku tuose šaldytuvuose viso iš pieninių gaunamo sviesto nebebuvo galima sutalpinti. Teko statyti didesnius šaldytuvus. Tam reikalui Pienocentro pastangomis buvo įsteigta akc. b-vė „Lietuvos Eksportas“. Ši b-vė 1929 metais Klaipėdoje įrengė moderniškus šaldytuvus, kurie ir dabar tebeveikia. Vėliau ta bendrovė įsiliejo į akc. b-vę „Maistas“. Nuo 1928 m. buvo įregistruotas mūsų prekybos ženklas „Rūta“. Šis ženklas dedamas ant kiekvienos I-os rūšies sviesto statinaitės bei dėžės viršelio. Transporto atžvilgiu buvo padaryta viskas, kas galima, kad sviesto rūšis nenukentėtų. Sviestui transportuoti iki šaldytuvų Geležinkelių Valdyba įrengė specialius vagonus – ledaines, kuriuose vasaros metu žema temperatūra palaikoma ledais. Pradžioje sviesto statinaitės iki šaldytuvų buvo transportuojamos įvyniotos į ragažes arba įdėtos į maišus, kas sudarydavo bendrovėms nemaža išlaidų. Vėliau tas reikalas buvo taip sutvarkytas, kad statinaičių įvyniojimas pasidarė nereikalingas. Pieninės transportui iki geležinkelio stoties įsigijo specialius brezentus ir šiam tikslui pritaikė vežimus. Tuo būdu buvo išvengta daug išlaidų, nepakenkiant sviesto rūšiai. Eksportinio sviesto rūšies keitimąsi rodo diagrama. I-os rūšies sviesto eksporto % nuo 1928 m. nuolatos augo, tik 1936 m. dėl labai karštos vasaros ir kitų nepalankių sąlygų tas kilimas šiek tiek buvo sustojęs. 1927 m. eksportuoto sviesto I rūšies % buvo kiek didesnis, negu keliais sekančiais metais, tik dėl negriežto rūšiavimo, nes tada dar nebuvo įsteigta Valstybinė Sviesto Kontrolė. 1928 metais įsteigtajai Valstybinei Sviesto Kontrolei ėmus sviestą griežčiau rūšiuoti, pirmos rūšies % staiga nukrito. Nežiūrint visų sviesto gamybos patobulinimų ir prisitaikymo prie pasaulinės rinkos reikalavimų, sviesto kainų progreso nebuvo: 1930 m., prasidėjus pasaulinei krizei ir nedarbui, visų žemės ūkio gaminių kainos pradėjo kristi. Tai palietė ir pieno produktus, nors, palyginti su kitais žemės ūkio produktais, ne taip katastrofingai. Tuo tarpu eksportuojantieji kaštai ne tik nerodė tendencijos maisto produktų gamybą mažinti, bet priešingai – net stengėsi ją didinti. Importuoją kraštai, norėdami palaikyti savo žemės ūkį, pradėjo sviesto importą įvairiais būdais varžyti. Daugelyje kraštų įvesti muitai, kontingentai, licenzijos ir kitoki sviestui įvežti suvaržymai. Tai negalėjo neatsiliepti į sviesto kainas. Kainos pradėjo kristi, ir tas kritimas tęsėsi ligi 1935 m. Prie to prisidėjo ir valiutų nuvertimas. Kiek už Pienocentro eksportuotą sviestą į Lietuvą įplaukė pinigų ir koks buvo kainų vidurkis litais ir ang­lų sterlingų svarais, matyti iš 1 lentelės. Iš lentelės matyti, kad kainos stabilizavosi tik 1935 metais. 1934 metai buvo giliausios krizės metai: tais metais sviesto kainos buvo nukritusios pasakiškai žemai. Prie mūsų gautų kainų nukritimo prisidėjo ir Vokietijos rinkos netekimas, kur, nežiūrint į aukštus muitus ir specialius mokesčius, už sviestą buvo galima gauti kiek geresnės kainos. Nežiūrint užsienio rinkose sviesto kainų kritimo, buvo dedamos pastangos sudaryti palankesnes pieno ūkiui plisti sąlygas, kas buvo įmanoma ūkininkams už pieną išmokamomis kainomis padengiant bent minimalias pieno gamybos išlaidas. Teko ieškoti kitų būdų sviesto kainoms palaikyti. Čia mūsų ūkininkijai atėjo į pagalbą Ž. Ū. Ministerija, gausiai paremdama pieno ūkį. Kaip pasiskirstė Pienocentro 1927–936 metų sviesto eksportas į atskirus kraštus, matyti iš 2 lentelės. Iš lentelės duomenų matyti, kad svarbiausias mūsų sviesto vartotojas yra Anglija, antroje vietoje – Vokietija. Kiti kraštai sviestą importuoja nepastoviai – pagal reikalą arba mainų prekybos sumetimais. Gal iš pastovesnių paskutiniais metais rinkų galima pažymėti Palestiną ir Prancūzų Maroko, kur mūsų sviesto importas nuolatos didėja. Dideliam sviesto kainų kritimui pavaizduoti tenka, bent trumpai, susipažinti su rinkomis, kuriose mūsų sviestas buvo vartojamas. Anglija. Tai yra didžiausias ne tik mūsų, bet ir kitų eksportuojančių kraštų sviesto vartotojas. Apie 80 % pasaulinio sviesto eksporto suvartoja anglai. Be to, Anglija yra vienintelis kraštas, kur, be muitų, sviestui importuoti jokių kitų varžymų nedaroma. Ligi 1932 metų sviesto įvežimas buvo visai laisvas. 1932 m. kovo mėn. 1 d. buvo įvestas muitas 10 % nuo įvežamos sviesto vertės (ad valoren). Muitai nepalietė tik Anglijos dominijų. Pasidarė nelygi kova dėl Anglijos rinkos. Dominijos, nemokėdamos muitų, galėjo patogiau parduoti savo sviestą, negu kiti kraštai. Nuo 1932 m. lapkričio mėn. 1 d. pagal Ottawos konferencijos susitarimą visų kraštų sviestui, išskyrus dominijas, įvesta muito 15/– už cwt. Tas muitas tebeveikia ir dabar. Muitų pertvarkymas skaudžiai palietė mūsų sviesto eksportą. Mes atsidūrėme nelygioje padėtyje ne tik su dominijomis, bet ir su kitais kraštais, kurie Anglijos rinkoje buvo labiau įsigalėję ir gaudavo aukštesnes kainas, negu mes. Kai veikė 10 % nuo vertės muitai, tas daugiau muitų mokėdavo, kas daugiau gaudavo už sviestą.