„Pienocentras, 1927–1936 m.“

Nustačius muitus nuo kiekio, jie pasidarė visiems vienodi, gi atskirų importininkų gaunamų kainų skirtumas siekdavo tik 40 %. Už Lietuvos sviestą muito kartais tekdavo sumokėti iki 35 % gaunamos kainos. Skaudžiausiai už sviestą gaunamas kainas palietė 1931 metais anglų svaro (valiutos) nuvertinimas nuo 49 Lt ligi 28,5 Lt už svarą. Tenka pastebėti, kad Anglija buvo gal vienintelis kraštas, kur, nuvertinus valiutą, kainos ne tik nepakilo, bet jos eilę metų dar ėjo žemyn. Tiesa, gaunamos valiutos atžvilgiu kainos Anglijos rinkoje pasakiškai nebuvo nukritusios, bet, atmetus kainų skirtumą dėl valiutos nuvertinimo, faktiškai gaunamos kainos išėjo visai žemos. Neatsižvelgdamas į gaunamas žemas kainas, Pienocentras dėjo visas pastangas įsitvirtinti šioje vienintelėje laisvoje rinkoje, užimančioje 4/5 pasaulio sviesto eksporto. Teko nugalėti eilę sunkumų, kad mūsų sviestas Anglijos rinkoje būtų ko plačiausiai paskirstytas. Be didžiausio sviesto vartotojo – Londono, teko eiti į kitas sritis, ypač į Šiaurinę Angliją, kur sviestas detaliai pardavinėjamas tiesiog iš statinaičių. Čia pirkėjai nusivokia sviesto kokybėje ir stato didesnius reikalavimus, tiek dėl skonio, tiek ir dėl spalvos, sūdymo ir konsistencijos. Mūsų pieninės sugebėjo tiems reikalavimams greitai prisitaikyti, ir dėl sviesto kvaliteto iš ten žymesnių nusiskundimų neturime. Vienintelė priežastis, kuri per dešimt metų trukdė šioje rinkoje gauti aukščiausias kainas, – tai mūsų produkcijos nelygumas įvairiais metų laikotarpiais. Anglai mėgsta nuolatinius ir pastovius sviesto tiekėjus. Sezoninė prekė ten mažiau vertinama ir pigiau apmokama. Tuo tarpu mūsų sviesto eksportas žiemą eilę metų sumažėdavo net ligi 10 kartų. Daroma pastangų tą trūkumą pašalinti, kas teigiamai veikia gaunamas kainas. Vokietija. Ši rinka savo sviesto importu stovi antroje vietoje po Anglijos. Vokietijos rinka mums įdomi dar ir tuo, kad ji arčiausia. Pirmiausiais mūsų sviesto eksporto metais Vokietija suimdavo per 85 % mūsų viso sviesto. Didėjant gamybai, nuo 1928 metų eksporto į Vokietiją % pamečiui mažėjo, ir 1934 bei 1935 m. į Vokietiją sviesto eksportas buvo visai sustojęs. Prasidėjus pasaulinei krizei, Vokietija visais būdais stengėsi išplėsti savo pieno ūkį. Visų pirma buvo keliami muitai. Nuo 27,5 RM už 100 kg. (1927 met.) 1930 m. buvo pakelti iki 50 RM ir 1932 m. iki 75 RM. Dabar reikia mokėti už 100 kg. sviesto 75 RM muito, apie 80 RM „skirtumo nuo mokesčio“ (Unterschiedsbetrag) ir 2 % nuo kainos franco Berlynas valstybinių mokesčių. „Skirtumo mokestis“ nėra pastovus, bet, atsižvelgiant į pasaulinės rinkos kainas, yra kaitaliojamas taip, kad gaunamos Vokietijoje netto kainos maždaug prilygsta Londone biržos kainas. Be muitų kėlimo, Vokietijoje buvo įvesti kontingentai. Įvedus kontingentus, iš jų Lietuvai 1931 m. buvo skirta 5.000 to: 1932 m. sumažinus bendrą Vokietijos sviesto importą iš 100.000 to iki 55.000, Lietuvai buvo paskirtas 2.090 to kontingentas. 1933 m. tas kiekis sumažintas iki 600 to, o 1934 m. sviesto eksportas į Vokietiją buvo visai sustabdytas. Nuo 1936 metų rugpjūčio mėn. 1 d. įsigaliojus prekybos sutarčiai tarp Lietuvos ir Vokietijos, sviesto eksportas į Vokietiją buvo atnaujintas. Sviesto pardavimo tvarka dabar yra pasikeitusi. Sviestą perka vokiečių valdžios įstaiga „Reichsstelle fur Milcherzeugnisse, Oele und Fette“. Taigi, parduodami sviestą, mes nebegalime jo plačiau paskirstyti pirkėjams ir kontroliuoti, kad jis šviežias patektų vartotojui. 1936 met. minėtos įstaigos sudaryta komisija mūsų sviestą priskyrė prie aukščiausios rūšies. Belgija. Belgijos rinka ligi 1933 metų importuojančių kraštų tarpe savo didumu buvo trečioje vietoje. Tiesa, Belgija pradėjo sviestą importuoti tik po Didžiojo karo, kada kraštas buvo daugiau supramonintas; anksčiau Belgija sviestą net pati eksportuodavo. Daugiausia sviesto įvežama žiemos mėnesiais. Dėl to mums sunkiau šią rinką išnaudoti, nes žiemą mūsų produkcija kaip tik yra maža. Ligi 1931 m. muitas įvežamam sviestui buvo mažas (20 belgų fr. už 100 kg). Dėl mažų muitų išaugo sviesto importas, ir tatai palietė gyvybinius Belgijos ūkininkų reikalus. 1931 m. XI.27 d. Belgijos vyriausybė muitus padidino beveik 8 kartus, ir po to muitas siekė 161 belgų fr. už 100 kg. sviesto. Bet ir tatai mažai padėjo sustabdyti sviesto importą. Tuomet 1932 m. IV. 26 d. buvo įvesti kontingentai. Pradžioje kontingentai buvo išduodami valstybėms: kiekvienai valstybei buvo nustatytas tam tikras sviesto kiekis, kurį ji per metus gali įvežti. Vėliau kontingentai buvo pakeisti globaliniais. Čia kontingentų sistema įvežamo sviesto kontingentas buvo nustatoma kas mėnesį. Šis kontingentas buvo licenzijomis paskirstomas atskiriems pirkliams, kurie, gavę licenzijas, sviestą galėjo pirkti kur norėdami. Toks kontingentų paskirstymas privertė eksportininkus sviestą pardavinėti konkurencinėmis kainomis, nes, esant per aukštoms kainoms, pirkliai galėdavo gautą licenziją pakeisti ir pirkti iš kito krašto. Tuo būdu Belgijoje gaunamos kainos beveik susilygino su Londono kainomis, ir interesas daugiau sviesto parduoti Belgijos rinkoje sumažėjo. 1933 m. pradžioje buvo įvestas dar licenzinis mokestis, kurio dydis buvo nustatinėjamas kas mėnuo ir svyravo tarp 7–9 belgų fr. už 1 kg. sviesto. 1935 m. globaliniai kontingentai buvo pakeisti individualiniais, t. y. kiekvienam kraštui buvo leidžiama įvežti tam tikras sviesto kiekis. Bet, išaugus belgų sviesto gamybai, vasarą sviesto importas visai sumažėjo, o rudenį importuoto sviesto pareikalavimas pagyvėjo. Buvo mažinamas įvežamam sviestui licenzinis mokestis, ir net panaikinti kontingentai. Dabar įvežamų mokesčių tenka mokėti apie 1,90 Lt. už 1 kg. sviesto. 1936 metais mums buvo duota teisė įvežti į Belgiją 5 % viso jos importuojamo sviesto kiekio, bet, sumažėjus sviesto importui, tie 5 % per mėnesį sudarydavo kartais tik keletą dešimčių statinaičių. Šias statinaites paskirstydavo beveik tarp tiek pat pirklių, kas labai apsunkindavo sviestą parduoti. 1937 metams Lietuvai paskirta 10 % viso Belgijos sviesto importo. Kaip matyti, ši rinka yra griežtai apribota ir nepastovi. Šveicarija ligi 1932 metų sviesto įsiveždavo žymius kiekius. Įvežimas buvo varžomas muitais, kurių dydis ligi 1928 metų buvo 20 šv. fr. už 100 kg. 1929 m. muitai buvo pakelti iki 120 šv. fr. ir 1931 m. – iki 180 šv. fr. už 100 kg. 1932 m. buvo įsteigta beveik valdiška sviesto importo organizacija „Butyra“, kuri pagal reikalą importuodavo sviesto iš įvairių kraštų, dažniausiai kompensaciniais pagrindais. Taigi Šveicarija prie pastovių importininkų skaičiaus nebepriskaitoma. Iš sezoninių importininkų dar būtų galima paminėti Čekoslovakiją, Prancūziją, Portugaliją, USA ir Italiją, kur mes atskirais metais įvežame didesnius ar mažesnius sviesto kiekius. Šios valstybės kartais perka sviestą prekybiniam balansui išlyginti, kartais – ištiktos gamtos sukrėtimų savo krašte ar pan. Visuose šiuose kraštuose veikia arba dideli muitai arba kontingentai bei licenzijos. Nežiūrint visų suvaržymų pasaulinis sviesto eksportas didėja. Per paskutinį dešimtmetį iš įvairių kraštų buvo eksportuoti šie sviesto kiekiai (žr. lentelę). Iš lentelės matyti, kad bendras pasaulinis sviesto eksportas nemažėja. Ypač jis išaugo 1931 m. Vėliau, užėjus pasaulinei krizei, ligi 1934 metų jis buvo lyg ir sustojęs, bet 1935–1936 m. kai kurių kraštų, pav., Olandijos, Lietuvos, Lenkijos, žymiai padidėjo. Iš to seka, kad padidėjo ir sviesto suvartojimas. Lietuva priklauso prie nuolatos planingai didinančių sviesto eksportą kraštų. Mūsų sviesto eksportas dešimties metų bėgyje iš tryliktos vietos tarpe viso pasaulio sviestą eksportuojančių kraštų (1927 m.) atsistojo devintoje vietoje (1936 m.). Kaip jau buvo minėta, pasaulinė krizė palietė visus sviestą eksportuojančius kraštus. Tą krizę sušvelninti ir išsaugoti pieno ūkį nuo didesnio pažeidimo įvairiuose kraštuose imtasi įvairių priemonių. Naujoji Zelandija ir Australija (Anglijos dominijos), norėdamos sumažinti tarpininkavimo išlaidas, ėmėsi žygių pieno ūkio gamybą centralizuoti. Žiemos ir vasaros sviesto gamybai išlyginti išplėtė šaldytuvų statybą, kuriuose vasaros sviesto perteklių būtų galima palaikyti žiemai. Šie kraštai ir šiaip buvo privilegijuotoje padėtyje, nes jų nepalietė svaro kritimas (jų piniginis vienetas yra toks pat, kaip ir Anglijos). Ottawos konferencijoje išsiderėta, kad jų sviestas į Angliją bus įvežamas be muito (kiti kraštai moka 15 sh. = 22 lt. nuo stat.). Be to, Nauj. Zelandija ir Australija turi ypatingas gamtos sąlygas – amžiną vasarą, kas žymiai papigina jų sviesto gamybą. Naujosios Zelandijos gamyba rodo tendenciją kasmet didėti, o Australijos – daugiau priklauso nuo gamtos sąlygų – nuo iškritusio lietaus kiekio.