Pintas ar vienagyslis?

Jei man tokį klausimą kas nors būtų uždavęs prieš dvylika metų, manau, kad būtų sulaukęs vienareikšmiško atsakymo – žinoma, kad geresnis valas spiningauti yra monofilamentinis.

Tokiai nuostatai tuomet buvo ir atitinkamos priežastys – dažniausiai gaudydavau šapalus, ešerius, salačius, rečiau lydekas, bet svarbiausia, kad šias žuvis paprastai žvejodavau mažais arba vidutinio dydžio vobleriais, kartais – lengvomis vartiklėmis, sukriukėmis. Prioritetiniai įrankiai irgi labiau tiko monofilamentiniam valui – tai buvo ilgi bei lankstūs spiningai. Įsivaizduokite situaciją, kuomet vienas mano bičiulis, netgi labai patyręs spiningautojas, paprasčiausiai nesugebėjo užmesti voblerio su mano įranga. Natūralu, nes jis visada spiningaudavo fast, rečiau – medium tipo kotais, o maniškis linkdavo beveik nuo rankenos, o tokiu atveju reikalingas visai kitoks rankos mostas. Nors tai – ir ne visai į temą, bet pasakysiu, jog, įpratus žvejoti labai lanksčiais spiningais ir po to pabandžius atvirkštinį variantą, prireikia gal tik pusvalandžio, kad stangrus kotas „priliptų prie rankos“. Tačiau grįžkime prie valų. Tuometis spiningavimo stilius taip pat turėjo didelės įtakos valo pasirinkimui. Kai gaudai lengvais nedidukais vobleriais, kurie, beje, dažnai yra crank ar shad tipo, nori juos kuo toliau užmesti, belieka vienintelis pasirinkimas – naudoti kuo plonesnę ir slidesnę (žinoma, tik aukščiausios rūšies, nes tokia yra garantuotai tvirta) vienagyslę giją. Dabar labai išpopuliarėjęs tvičingavimas tuo metu dar buvo mums beveik nežinomas, nors iš esmės jo elementus spiningautojai kartais naudodavo, t. y. trūkčiodavo kai kuriuos voblerius, ypač jei jie – minnow tipo. Taip elgdavausi ir aš, tačiau minėtais spiningais bei monofilamentiniu valu panašūs manevrai būdavo gana sudėtingi ir, tenka pripažinti, vargu ar ką bendro turėjo su tikru tvičingavimu. Vienas iš esminių monofilamentinio valo pranašumų yra jo skaidrumas – žuvys tokios gijos nemato arba beveik nemato ir daug drąsiau griebia masalą. Tačiau tai aktualiau plūdininkams, dugnininkams, nes spiningaujant, kaip parodė vėlesnė mano praktika, gijos neregimumas vandenyje daugeliu atveju praranda prasmę. Taip, itin skaidriame vandenyje gaudydami tokias žuvis kaip šapalai, meknės, kitąsyk ir salačiai monofilamentine, o juolab dabar vis labiau populiarėjančia fluokarbonine gija pasieksime geresnių rezultatų. Kita vertus, galima prisirišti paprasto valo arba fluokarboninį pavadėlį ir atsargios žuvys puikiausiai kibs. Tik kažin ar verta, nes, tarkime, upėtakiai nėra jau tokios didelės ir stiprios žvynuotosios, kad joms reikėtų pinto valo ir fluokarboninio pavadėlio, kas, beje, tik gerokai patuštintų žvejo piniginę. Gaudydami lydekas mes dažniausiai naudojame metalinius pavadėlius, tad vėlgi skirtumo tarp pinto arba vienagyslio valo nėra. Dar vienas paprastos gijos privalumas yra jos tąsumas. Nors spiningauti skirti monofilamentiniai valai praktiškai visada būna mažiau tąsūs, nei skirti žūklei plūdine, visgi ir jie pakankamai amortizuoja, taip kompensuodami gijos tvirtumo trūkumą. Turint ilgą lankstų spiningą, gerai sureguliuotą ritę, galima įveikti žuvį, kurios masė (pridėkime dar laimikio jėgą, vandens pasipriešinimą) bus gerokai didesnė už realų valo išlaikymo svorį. Nesakau, kad tai negalima padaryti su pinta gija, visgi tokio paties tvirtumo (ne skersmens!) monofilamentinis valas bus pranašesnis. Valo tąsumas kai kuriais atvejais gali būti nemenkas pliusas, bet kitąsyk tai virsta nepageidaujamu dalyku. Kuomet tenka žvejoti labai toli užmetant masalą ir gija yra tąsi vienagyslė, juolab spiningas toks, apie kokį pasakojau, tenka daryti itin stiprų bei platų mostą, norint pakirsti žuvį. Gaudant šapalus ar salačius toks pakirtimas dažniausiai būna sėkmingas, tačiau kietažabtėms plėšrūnėms, pavyzdžiui, sterkams, kitąsyk kabliukai, deja, neįsminga. Šiuo metu itin išpopuliarėjus lašišų bei šlakių žūklei tenka naudoti stangrius spiningus, jei šias žuvis gaudome monofilamentiniu valu. Kai kurie patyrę „lašišautojai“ pataria naudoti tik paprastą valą, tačiau jis turėtų būti mažai tąsus. Tai turi racijos, nes bet kokiu atveju pinta gija bus tampresnė už monofilamentinę ir pakirstos plėšrūnės (dažniausiai lašišų patinai, nes jų žabtai itin kieti) paprasčiausiai nusipurto nuo kabliuko. Čia tartum lazda su dviem galais – norint sėkmingai pakirsti tokią žuvį, geriau gaudyti ją pintu, bet traukiant varginti monofilamentiniu valu. Kažkada akcentuojamas pinto valo trūkumas buvo tas, jog jis gana greitai susidėvi žvejojant drumstame vandenyje, ypač mūsų upėse, kuriose gausu smulkių neištirpusių mineralinių priemaišų, smėlio dalelyčių. Tačiau taip buvo anksčiau, nes dabartiniai pinti valai gaminami pagal tokias technologijas, kurios leidžia jais spiningauti visą ar net kelis sezonus, tai priklauso nuo gaudymo intensyvumo. Aš netgi ginčyčiausi, kuri gija ilgiau nepraras patvarumo – labai kokybiška (na, taip, ji brangi) pinta ar vienagyslė. Kalbant apie valų tvirtumą tenka konstatuoti faktą, jog dažnokai gijos išlaikymo svoris pasiekiamas paprasčiausiai apgaunant pirkėją – jos skersmuo realiai būna didesnis už nurodytą ant pakuočių. Beje, tai liečia tiek vienagyslius, tiek ir pintus valus. Metams bėgant tokių klastočių vis mažėja, ypač ėmė „plonėti“ pintas valas. Tad pirkdami „pintuką“ atkreipkite dėmesį į jo kainą – jei palyginti pigus ir labai tvirtas, vadinasi, garantuotai bus storesnis, nei teigia gamintojai. Žinoma, kaina priklauso ir nuo kokybės, gamybos technologijų, nes dabar galima įsigyti pintą valą, kuriuo užmetant masalą bus galima jį nusviesti beveik taip pat toli, kaip ir monofilamentine gija. Pinto valo gamyba progresuoja gerokai smarkiau, nes gaminant paprastą valą jau kažin ko nebeišrasi. Bet kokiu atveju „pintukas“ daug tvirtesnis už monofilamentinę giją, tas santykis bus maždaug 1:3 ar net daugiau. Visgi lyginant abiejų valų realius storius pintas valas bent jau vizualiai pasirodys storesnis už paprastą, bet tik laiko klausimas, kuomet jų skersmuo susilygins, nes, kaip minėjau, „pintuko“ gamybos technologijos kasmet gerokai patobulėja. Labai maža dalis žvejų atkreipia dėmesį į vieną labai svarbų faktorių – pintas valas, kad ir koks jis bebūtų, daug silpniau laiko mazgų surišimo vietose nei monofilamentinis. Pastarasis, nelygu mazgas (jų yra įvairių), išlaiko 90 proc. ar didesnį realų svorį mazgo surišimo vietoje, o pinta gija – tik šiek tiek daugiau nei 60 proc. Todėl žvejodami šiekštuotose, akmenuotose vietose sąlyginai plona pinta gija, kuri išlaiko 5–6 kg, prarasime tikrai ne mažiau masalų nei spiningaudami paprastu 0,20–0,22 mm valu, kurio realus tvirtumas yra toks pats. Tačiau naudodami identiško skersmens pintą valą neretai atlenksime ar nulaušime voblerio ar galvakablio kabliukus, bet vilioklį išgelbėsime, nes šios gijos tvirtumas bus apie 15 kg ar net daugiau. Gaudydamas sterkus ir lydekas Nemuno akmenynuose rudenį, kuomet šios plėšrūnės būna godžios ir nekreipia dėmesio į valo bei pavadėlio storį, aš labai nesismulkinu ir spiningauju bent jau 0,18 mm „pintuku“ (išlaiko apie 12 kg svorį). Tada didesne problema man tampa metaliniai pavadėliai, nes reikalingi išlaikantys apie 6–7 kg. Ieškau parduotuvėse pagamintų iš minkštesnio metalo (bet tik ne volframinių, nes jie kaipmat susigarankščiuoja), tačiau kartu ir kokybiškų, tačiau pastarieji būna brangūs. Bet jau geriau patuštinti kišenę, nes pigūs dažnai nutrūksta ties suktuku, segtuku ar net plyšta per vidurį, kitąsyk atsilenkia karabinas arba sulūžta suktukas. Todėl šias detales, jei kilo įtarimas, kad jos nepatikimos, geriau išsyk pasikeisti. Prieš dešimtmetį gal tik kas antras spiningautojas nuolat naudojo pintą valą, o šiuo metu dažniau pamatysi spiningautoją, ant kurio ritės būgnelio užvyniota būtent pinta, o ne monofilamentinė gija. Kadangi, kaip jau sakiau, ji netąsi, puikiai tinka džigauti, tvičingauti, gaudyti džerkbaitais, velkiauti. Pastaruosius tris sezonus aš irgi beveik nežvejoju paprastu valu, jį naudoju tik išimtinais atvejais, kuomet gaudau šapalus bei meknes mažais vobleriukais ir sukriukėmis. Netgi salačius dažniau spiningauju „pintuku“, tiesa, pririšu fluokarbono pavadėlį. Įrankius taip pat pakeičiau kardinaliai ir dabar mano ilgieji spiningai laukia tik tos dienos, kuomet sugalvosiu išsiruošti gundyti plačiaburnių arba meknių. Visgi netvirtinu, jog pinta gija spiningaujant daug kuo pranašesnė už monofilamentinę – paprasčiausiai pastaruoju metu įnikau gaudyti kitokias žuvis kitokiais spiningavimo būdais, o čia tai tikrai daug labiau praverčia „pintukas“.

Lietuvos garbės žvejys Romualdas ŽILINSKAS

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.