Pirmasis Jurbarko ūkininkas gyvenimu nenusivylė

Prieš porą metų devyniasdešimtmetį atšventęs Kazys Sodeika 1990-aisiais tapo pirmuoju Jurbarko r. ūkininku, o dabar yra neabejotinai vyriausias rajono ūkininkų bendruomenės narys. Geros nuotaikos, entuziazmo ir gyvybingumo jam galima tik pavydėti: skubiu žingsniu aplanko savo laukus, pažeria komplimentų pasėlius deklaruojančioms žemės ūkio specialistėms ir su smulkmenomis prisimena savo ūkininkavimo pradžią, davusią startą trims naujoms nepriklausomos Lietuvos ūkininkų kartoms.

Pirmasis išėjo iš kolūkio „Kas mano gyvenimo puslapius vartys, tas smagu pasakys“, – eilėmis kalba prieš keletą metų rimuoti pradėjęs senolis. Likimas jam padovanojo neįtikėtiną laimę gyventi permainų laikotarpiu ir leido pasinaudoti visomis to laiko galimybėmis. Sovietmečiu ne vieną dešimtmetį „Gintaro“ kolūkyje brigadininku dirbęs K. Sodeika lyg didžiausią turtą saugojo tėvelio paliktus žemės pirkimo dokumentus – tikėjo savo mirusio tėvo žodžiais, kad anksčiau ar vėliau jie bus reikalingi. 1990-aisiais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus kalbėti apie žemės grąžinimą, Kazys pirmasis nuėjo į rajono vykdomąjį komitetą prašyti žemės. Pasikvietė tada jį patys aukščiausi partijos ir vykdomojo komiteto viršininkai ant kilimo ir pradėjo klausinėti, kam jam ta žemė reikalinga, ką su ja septintą dešimtį bebaigiantis žada veikti. „O aš jiems ir sakau: turiu 14 anūkų, jie man padės ūkininkauti“, – prisimena K. Sodeika ir smagiai šypsosi, kartodamas tuomečio vykdomojo komiteto pirmininko Aloyzo Zairio žodžius: „Reikia duoti, matai, kiek pagalbos turi.“ Kazys sako galėjęs anuomet pagal Valstiečių ūkio įstatymą ir 50 ha žemės atsiriekti, tačiau nenorėjęs svetimos – arčiausiai širdies buvo sava, tėvelio pirkta. Tik negavo toje pačioje vietoje, nes dalis žemės buvo užimta miesteliui skirta žaliąja zona.

Žeidė pavydo strėlės Pagalbos ūkininkaujant K. So­deika tikėjosi ne iš anūkų – pirmiausia kalbino visus penkis savo vaikus. Raudonės kolūkyje dirbusi jo dukra Lionė Gaudinskienė nė dienos neabejojo – iškart sutiko grįžti į tėviškę ir kartu su tėvu dirbti 21 ha senelių žemės. Jos vyras Arūnas tapo pirmuoju Jurbarko r. ūkininkų sąjungos pirmininku. Akimirksniu tapti ūkininkais apsisprendę Lionė ir Arūnas Gaudinskai tikina, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę matė ir suprato, kurlink krypsta sunkiai besiverčiančių kolūkių reikalai. „Broliai ir seserys turėjo gerus darbus, jau buvo pasistatę savo namus, niekur iš jų nenorėjo eiti, o mums nebuvo jokių problemų grįžti į tėviškę“, – sakė anuomet Raudonės kolūkio ekonomiste dirbusi K. Sodeikos dukra. Kazys su pasididžiavimu tvirtina, kad ūkininkavimo pradžia nebuvo sunki. „Kokia galėjo būti rizika? Pirmieji iš kolūkio išėjome, kartu su žeme gavome daug gyvulių, technikos, padargų. Reikėjo tik dirbti. Man viskas buvo lengva, nes tuos darbus nuo 14 metų tėvų namuose dirbau“, – šypsosi pirmasis rajono ūkininkas. Kaziui dosni buvo ir lietuviška valdžia: vos pradėjęs ūkininkauti gavo paskyrą traktoriui T-40. „Įsivaizduokite, nebrangiai nusipirkau – pigiau nei „Žigulį“, – prisimena senolis. Vienintelis nemalonus dalykas, kurį iki šiol atsimena Kazys, tai skaudžiai į širdį smigusios pavydo strėlės. Visko girdėjo: ir kad jau laikas „į pušynėlį“, ir kad nieko neišeis iš to ūkininkavimo. Pirmininkas neleido kolūkio mechanizatoriams nuosavos žemės nei arti, nei akėti – naktimis žmonės padėdavo. Bet nieko kito, pasak Kazio, iš sovietinės nomenklatūros ir nebuvo galima tikėtis, nes jie kaip įmanydami priešinosi santvarkos pasikeitimui.

Išliko pats sau ponas Nors ūkis ilgokai priklausė Kaziui, po kelerių metų jis įsikūrė Seredžiuje – nusipirko miestelyje namelį ir porą gabalėlių žemės. Iki šiol čia ir gyvena, su valdininkais už savo žemę kovoja. Kai 1992-aisiais nusižiūrėjo 1,5 ha valstybinės žemės sklypelį panemunės lankoje, visai netoli namų, niekas žmogui nepasakė, kad ta žemė gali įgauti saugomos teritorijos statusą. „Bet jau tada man žemėtvarkininkai jos pavydėjo: sakė, kam tau reikia, juk turi Juodaičiuose. Paskui trejus metus slėpė, kad dokumentai sutvarkyti. Juose jokių apribojimų nėra nustatyta, tačiau vos pradėjęs dirbti buvau įspėtas, kad čia – piliavietės teritorija, galima tik ganyti“, – neslepia nuoskaudos devyniasdešimt trečiuosius pradėjęs ūkininkas. Maždaug kas antri metai paminklotvarkininkai jam skiria baudas, o atkaklus senolis su jais bylinėjasi teisme. Baudų jau sumokėjo tiek, kiek ta žemė nėra verta, tačiau pasiduoti nė negalvoja: šiemet vėl išlėkščiavo, o seniūnijoje deklaravo kaip juodąjį pūdymą. „Karvės neturiu, pieva man nereikalinga – tai ką turiu su ta žeme daryti? Kvailystė kažkokia: pardavė, pinigus paėmė, o dirbti neleidžia. Ar galima apleistą žemę laikyti“, – piktinosi senolis. Dar porą hektarų žemės jis dirba už Seredžiaus, Motiškių kaime. Ir šiemet ten pasėti kviečiai. Lionė juokiasi, kad tėvelis vis nubėga jų pažiūrėti. „Palengviukais vaikščioti jis nemoka – visą gyvenimą lėkė ir dabar tebelekia – toks jau jo būdas“, – tvirtina moteris. Artimiesiems K. Sodeikos noras ūkininkauti sukelia nemažai rūpesčių. Jei senolis Seredžiuje neranda, kas nupurkš pasėlius, žentas iš Juodaičių traktorių varo ir purškia. Niekas nedrįsta Kaziui prieštarauti, supranta, kad su saule žmogus negyvens, bet žemė jam reikalinga kaip duona kasdienė – be jos iškart nuleistų rankas. Negali tik suprasti, kodėl Kazys, visą gyvenimą praleidęs tėviškėje, prieš 20 metų nusprendė įsikurti svetimoje vietoje, Seredžiuje. O jis, paslaptingai šypsodamasis, patyliukais prasitaria, kad nori pats sau ponas būti. „Ten – dukros tvarka, o čia – mano valdos, kaip noriu, taip gyvenu, ką noriu, tą valgau ir dar kaimynkas pavaišinu“, – smagiai šypsodamasis giriasi senolis. Jo valdos – 30 vištų, šuo Pipiras, gražiai pakilęs daržiukas ir sodas, kurį ką tik dalgiu nušienavo. Kone kasdien sodyboje ūžia malūnas – grūdų sumalti atsiveža kaimynės. Ar ne per daug darbų užsiplėšia senolis? „Kad nesunku, man niekas nesunku. Nesuprantu, ko žmonės dejuoja. Jei pavargstu, paguliu pusvalandžiuką ir vėl einu“, – džiaugiasi K. Sodeika. Jis žino, kaip nepristigti jėgų: sako, kad reikia stipriai valgyti ir kasdien gyvenimu džiaugtis.

Žemė atiteko anūkui Prieš ketverius metus visa didžiulė Kazio giminė paminėjo Sodeikynės šimtmetį – ta proga tėviškėje pastatė paminklinę lentą, surengė giminės susitikimą. Bet ne tik per šventes K. Sodeika sugrįžta į tėviškę, kur dabar ūkininkauja jo anūkas Žilvinas, perėmęs ūkį iš savo tėvų. Dažnai jį parsiveža ir anūkas, ir žentas A. Gaudinskas. Sodeikynė ne atsitiktinai atiteko būtent Žilvinui – Kazys savo anūkui žemę testamentu užrašė jam dar besimokant aštuntoje klasėje. Sako, visi anūkai geri buvę, bet Žilvinas – ypatingas vaikas, visur paskui jį sekiojęs ir visus darbus kartu dirbęs. „Anūkas sako, kad ir visus tris savo sūnus leis agronomais, tad ilgai dar mano ūkis klestės“, – tvirtina pirmasis Jurbarko r. ūkininkas. Agronomijos mokslus baigė ir Žilvinas. Trejus metus dirbęs Švedijoje, grįžo į Kėdainius, nusipirko butą, dirba Dotnuvoje, tačiau kiek­vieną savaitgalį praleidžia savo žemėje, Juodaičiuose. Tėvų širdis glosto jo noras kada nors grįžti į Sodeikynę ir čia užauginti savo vaikus. Prieš penkerius metus perėmęs ūkį iš savo tėvų, Žilvinas nekeičia ūkininkavimo krypties – augina sėklinius kviečius ir žirnius. Abu su tėvu tvarko techniką, dalijasi patirtimi ir mokslinėmis žiniomis. „Man smagu, kad Žilvinas, linkęs vadovautis mokslu, pripažįsta mano patarimus buvus teisingais. Vienas perdien krapštausi, tupinėju, o kai jis atvažiuoja – pustekinis lekiu, energija per kraštus liejasi“, – neslepia A. Gaudinskas. Su Lione jie užaugino keturis vaikus – visi baigė mokslus, laimingai gyvena, dažnai sugrįžta tėviškėn, kur mama vaišina pačios slėgtu sūriu su medumi, rūkytu kumpiu ir kadagiais kvepiančiais lašinukais. Gaudinskai neskuba atsisakyti gyvulių: Lionė spaudžia ir Seredžiuje parduoda skanius saldžius sūrius, Arūnas kasmet nušeria po šešis kriuksius, jų tvarte kudakuoja būrys vištų, peri antis. „Dabar ūkininkauti visiškai nesunku – technika kitokia, darbai greičiau einasi. Nesakau, kad man blogai buvo. Su pirmaisiais ūkininkais į Daniją išvažiavęs pažiūrėti, kaip reikia dirbti, gavau dovanų kombainą – 3 tūkst. JAV dolerių kainavusį „Dronningborg“. Aštuoniolika metų juo kūliau – ne tik sau, bet ir kaimynams derlių iš laukų surinkdavau. Dabar tokį, tik gerokai naujesnį, turi mano sūnus“, – didžiuodamasis pasakojo A. Gaudinskas. Arūnas sako pasitikintis sūnumi kaip pats savimi, nes jis iš prigimties ūkininkas. Tie genai, matyt, atėjo iš labai toli – gal net iš praėjusio amžiaus pradžios, kai Kazio tėvas pirko žemę ir joje įkūrė Sodeikynę. Neilgai ja džiaugėsi, nes netrukus buvo pašauktas į caro armiją – septynerius metus kariavo Rusų-Japonų kare. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sugriauta ir jo pastatyta klėtis. Grįžęs ją atstatė, tačiau ir vėl neilgai džiaugėsi – viską nusiaubė nacionalizacija. Po kelių dešimtmečių jo sūnus Kazys atpirko tėvo statytą klėtį iš kolūkio. „Tokia anais laikais buvo teisybė“, – neslepia apmaudo ilgaamžis, šventai tikintis, kad žemdirbio triūsas – amžinas, nes kartų kartoms perduodamas.

Daiva BARTKIENĖ Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.