Plečia pieno ūkį ir vargo neprojektuoja

Juodbūdžio kaimo (Veiverių sen., Prienų r.) ūkininkai Jolita ir Deimantas Kairiūkščiai plečia pieno ūkį. Netrukus turi baigtis 200 vietų modernios fermos su dviem melžimo robotais statybos. Sausra gamtoje ir supirkimo kainose vienodai palietė visus Veiverių krašto ūkininkus. Hektaras pievos duoda vos kelis ritinius šienainio, o pieno supirkimo kaina svyruoja tarp 20–30 euro centų už kilogramą. Butkevičiai, Gustaičiai jau išpardavė karvių bandas, kiti galvoja apie tai, tačiau D. Kairiūkščio žemdirbiška išmintis diktuoja rūpestį tradicijų tęstinumu, mintis apie trijų sūnų ir dukros ateitį gimtinėje.

Dirba šeima

Šiandien Kairiūkščiai prižiūri 140 galvijų (raguočių), melžia 80 karvių, dirba apie 250 ha žemės. Pagrindiniai darbininkai – sava šeima: Jolita, Deimantas, jų pilnametis sūnus Ričardas ir Jolitos brolis Rimantas Kučinskas. Jaunesni, mokyklinio amžiaus ūkininkų vaikai Justas, Simas ir Greta taip pat talkina, bet į oficialią statistiką neįtraukiami.

„Pieno ūkyje žmogus yra pririštas visą parą ir septynias dienas per savaitę, – sako D. Kairiūkštis. – Kai dirbi pats, skaičiuoji gamybos kaštus ir investicijų grąžą, eini į pliusą, nes samdytas nepadarys visko taip, kaip saviškis“.

„Nėra ką veikti su dviem šimtais galvijų, – apie darbo specifiką kalba J. Kairiūkštienė. – Visos mano karvės „rankinės“, pripratusios prie žmogaus, žiemą fermoje užtrunku dvi valandas ryte, dvi valandas vakare ir perpiete valandą“.

Kairiūkščiai neskaičiuoja ūkyje užtrunkamų valandų – kiekvienas šeimos narys turi savo darbo sritį, įpratę viską atlikti kruopščiai ir atsakingai. Ką savas padarys, samdyto nepriprašysi. Be to, karvė labai jautrus gyvūnas, atpažįstantis žmogų, jaučiantis jo emociją. Gyvūno gerovė artimai susijusi su jo tiekiamos produkcijos kiekybe ir kokybe. Ūkio šeimininkė J. Kairiūkštienė tuo įsitikinusi. Ne kartą dalyvavo šalies melžėjų varžytuvėse, pelnė prizines vietas, savo ūkyje rengė seminarus galvijų sveikatingumo, veislininkystės, pieno kokybės klausimais. Juk fermoje prasideda pieno kelias į stalą.

Kas atneša pieną

Kairiūkščių pieno ūkio bandos pagrindą sudaro senojo tipo Lietuvos juodmargės, prieš aštuonerius metus pradėtos laikyti vietinės šėmosios ir neseniai iš kaimynų Gustaičių įsigytos pilkai margos holšteinų ir žalmargių mišrūnės. Važiuojantieji pro šalį būtinai sustoja pasigėrėti gerai prižiūrėtų ir pievų fone patraukliai atrodančių karvių banda. Ūkio šeimininkai ateityje planuoja rengti ekskursijas ir edukacines programas miesto darželinukams ir moksleiviams, karves mačiusiems tik šokolado reklamoje.

D. Kairiūkštis užsimena apie skausmingus pokyčius kaime. Veiverių apylinkės nuo prieškario garsėjo pieno ūkiais. Šis verslas turėjo tęstinumo tradicijas, tačiau pastaruoju metu retas jaunas žmogus ryžtasi tokiai rizikai. Vienas veiveriškis pardavė karvių bandą lenkų ūkininkui, kitas – kaimynams, trečias irgi rengia dokumentus. Trumpoji maisto grandinė, kai ūkyje pagamintas pienas perdirbamas ir produktai parduodami miesto turgavietėse, reikalauja nemenkų investicijų, daug darbo rankų. Tuo besiverčiantis veiveriškis Jurgis Pažėra pasekėjų nesulaukia – reikalavimų ūkininkui daug, o produktų pasiūlos rinka perpildyta. Garsiai reklamuota galimybė pienininkystę keisti mėsinių galvijų auginimu kai kuriems veiveriškiams baigėsi nuostoliais. Kaimynystėje aštuonis metus auginti, ilgo kailio ir įspūdingų ragų hailendai šį pavasarį parduoti už juokingai mažą kainą: už 12 galvijų ūkininkas gavo 1,5 tūkst. Eur. Šitiek ūkininkui kainavo pašarai, darbas, priežiūra, o liko tik nusivylimas.

„Keliolika metų mes kantriai formavome pieninių produktyvių galvijų bandą, negailestingai brokavome silpnesnės sveikatos ar aikštingo charakterio telyčias, – kalba veterinarijos gydytojo kvalifikaciją turintis D. Kairiūkštis, – dabar daugiau dėmesio skiriam galvijų genetikai, karvėms parenkame geriausius bulius iš kasmet atnaujinamo veislininkystės katalogo, laukiame, kol gimusios telyčaitės užaugusios bus tinkamos melžti jas robotu“.

Galvijų gerovė

J. Kairiūkštienė pasakoja gerai pažįstanti kiekvieną ūkio bandos karvę, kaip ir jos savo šeimininkę. Lietuvos juodmargės pasižymi stipria sveikata, geru produktyvumu, per laktaciją atseikėja vidutiniškai 7,5 tūkst. kg pieno, seniausia bandoje – 13 metų juodmargė, atvedusi 11 veršių. Stiprios, pieningos ir šėmosios – vienu kartu duoda 23 litrus pieno. Pasak ūkininkės, karvių produktyvumas priklauso nuo šėrimo, laikymo, priežiūros. Senojo tipo lietuviškų karvių pienas yra labai kaloringas, riebalai siekia daugiau nei 5 proc. Kadangi Lietuvoje žalias pienas superkamas pagal bazinius jo rodiklius, supirkėjai taiko perskaičiavimo koeficientą ir moka didesnę kainą.

„Prieš pasirinkdami robotizuotos fermos projektą, lankėmės pas ūkininkus Lazdijų, Molėtų, Prienų rajonuose, važiavome į Švediją, – pasakoja D. Kairiūkštis. – Pasirinkome daugiau nei šimto metrų ilgio palaido galvijų laikymo tvartą su dviem melžimo robotais per vidurį. Prieš laukimo aikštelę bus įrengti selekciniai vartai, kurie įleis melžtis karves tik nustatytu laiku ir nustatytą kiekį kartų. Pavyzdžiui, molėtiškio fermoje viena karvė į robotą per parą buvo užėjusi 70 kartų“.

Rizika rizikuoti

D. Kairiūkštis užsimena ir apie skausmingą ūkininkų kooperacijos galimybę. Prienų rajone grūdininkus, technikos naudotojus vieniję deriniai seniai išsibarstę. Beveik du šimtus pieno gamintojų prieš dešimtmetį subūręs kooperatyvas „Pienas LT“ vis dar laiko tvarumo egzaminą. Kairiūkščiai prisimena, kaip į jų kiemą užsukę šalies pieno perdirbimo bendrovių atstovai siūlė didesnę žalio pieno supirkimo kainą, jei ūkininkas išstotų iš kooperatyvo. Prieš ketverius metus priėmus vadinamąjį „Pieno įstatymą“, sugradavusį visus pieno gamintojus į dešimtį grupių, ši tvarka skaudžiai atsiliepė parduodantiesiems pieną kas antrą dieną. Nors taip buvo taupomi kooperatyvo logistikos kaštai, įstatymas reikalavo mokėti mažiau.

Neseniai praūžę rinkimai pažėrė daug pažadų žemdirbiams. Nukentėjusiesiems nuo sausros, nuo mažų pieno supirkimo kainų, neteisingo kainos paskirstymo buvo žadami milijonai, tačiau aistroms nurimus aiškėja, jog verslo rizikos fondų teks ieškoti patiems.

„Aš draudžiu savo ūkio techniką, bet galvijams ši sistema netinka, – patirtimi dalijasi D. Kairiūkštis. – Praeityje tėvai buvo apdraudę karves, vienai kritus, gavo kuklią išmoką, kai už įmoką tuomet galėjo nusipirkti penkias karves“.

Ūkininkas pasakoja atidžiai perskaitęs galvijų draudimo sąlygas ir atradęs, jog nuo pagrindinių karvių ligų nedraudžiama. „Kiekviena investicija turi atsipirkti, – suvalkietišką požiūrį išsako D. Kairiūkštis. – Jeigu neskaičiuosi, kiek įdėjai ir kiek gavai, gero nelauk“.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas