Tetirviniečiai savo sodybą pavertė rojaus kampeliu

Topiarai – iš augalų suformuotos skulptūros

Tetirviniečiai savo sodybą puošti pradėjo prieš 14 metų, kuomet atsisakė nemažo ūkio. Šiandien šioje 64 arų teritorijoje žaliuoja įvairiaspalviai medžiai bei krūmai. Kiekvieno pasodinto augalo rūšis ir vieta apgalvoti iki smulkmenų. Šeimininkui labai svarbu, jog augalų spalva derėtų tarpusavyje, nebūtų vienodai tik žalia, o nuotaiką keltų įvairiaspalviai atspalviai. Sodybos pasididžiavimas – žali topiarai. Paprasčiau tariant, tai iš augalų suformuotos skulptūros. V. ir A. Paušų sodyboje yra penkios žaliosios skulptūros. Sodybos kieme svečius pasitinka pūsta suknele bei skrybėlaite pasipuošusi ponia ir fraką vilkintis ponas. Sode puikuojasi didingas natūralaus dydžio elnias su tikrais ragais bei sodybos pakraštyje grėsmingai šautuvą nusitaikęs medžiotojas, greta kurio stovi šuo. „Sodinu augalus, kurie retai žydi, todėl norėjau, kad ir be žiedų sodyba šviestų spalvomis. Gamtoje yra begalė atspalvių, reikia tik juos suderinti tarpusavyje. Topiarai yra gražus menas, reikalaujantis labai daug priežiūros. Norint, kad skulptūros išliktų gražios, reikia kone kas keturias dienas jas „vesti“ į kirpyklą“, – pasakojo sodybos šeimininkas A. Pauša.

Drožyba – amatas be nuostolių 

Žaliąsias skulptūras tetirvinietis sodinti pradėjo prieš aštuonerius metus. Pirmiausia iš vielos ar vielinio tinklo susimeistravo rėmelius skulptūroms. Šeimininkas teigė, jog topiarus auginti galima iš įvairių rūšių augalų, bet jis pasirinko ligustrus. 

Vienam meno kūriniui sukurti reikia kelių augalėlių. Pasodinus, prasideda ilgas ir nemažai kantrybės reikalaujantis darbas. Reikia ne tik prižiūrėti, jog krūmas nenudžiūtų, bet ir, ūgtelėjus šakelėms, nukreipti jas tinkama linkme, prie rėmo pririšant vielute. Visa skulptūra sužaliuoja maždaug per penkerius metus. 

A. Pauša ne tik iš augalų kuria skulptūras, betkartkartėmis į rankas pasiima medžio drožėjo įrankius. Sodybą puošia jo rankomis išskaptuota į drevę įlindusios meškos skulptūra, iš nupjautų senų obelų pagaminti įmantrūs suoliukai. 

„Esu statybininkas, o ne drožėjas, bet mėgstu išbandyti įvairius darbus. Drožyba labai geras amatas, nes jokių nuostolių patirti neįmanoma. Jei skaptuojant kūrinys nepavyko, jį galima sukūrenti. Pykstu ant tokių žmonių, kurie sako, jog tau gerai, viską moki. Taigi ir aš mokėdamas negimiau, bet bandau daryti, nors ir man ne visuomet iš pirmo karto pavyksta. O jie net nebandę šaukia, kad nemoka“, – šypsodamasis pasakoja auksarankis.

Žiedų laukia dešimtmečius 

Sutuoktiniai neslėpė, kad ieškodami retesnių bei įdomesnių augalų yra apsilankę kone visuose šalies medelynuose. Kaskart stengiasi įsigyti dar mūsų krašte nematytą medį ar krūmą. Tačiau nemažai sodinukų neprigyja ar neatlaiko žiemos šalčių. Šeimininkai apgailestauja, jog nepavyko išsaugoti retesnių augalų mamutmedžio bei skėtkenio. 

Praėjusiais metais kenkėjai įniko į kadagių koloną. Visa eilė visžalių krūmų pajuodavo. A. Pauša viliasi, jog augalus dar pavyks išgelbėti. 

Išskirtinio parko sodinimas reikalauja nemažai išlaidų bei kantrybės. Vienas sodinukas kainuoja nuo 20 iki kelių šimtų eurų. Dar kelias šimtines reikia atseikėti trąšoms. O medžių žiedų tenka laukti net dešimtmečius. 

„Kai sodinome katalpos medį, su vyru juokavome, kad žiedų galbūt ir nebespėsime sulaukti. Mat šis augalas žiedais pasipuošia tik nuo pasodinimo praėjus 15 ar net 40 metų. Mūsų kieme jis pražydo vos po penkmečio. Ir dabar žydi, ir skleidžia stiprų bei kvapnų aromatą. Nedidelį medelį pasodinome šalia mėsos rūkyklos, bet jam pradėjus vešėti, dėl tokio grožio nepagailėjome ir statinio nuversti. Tulpmedį pasodinome prieš 15 metų, o jau pernai džiaugėmės pirmaisiais išsiskleidusiais žiedais“, – pasakojo namų aplinką puoselėjanti V. Paušienė.

Džiaugiasi užsukančiais smalsuoliais 

Didžiulę sodybą nuo dirbamų laukų skiria sedulų gyvatvorė. Tetirviniečiai neslėpė, jog nemažos sodybos priežiūra reikalauja ne tik pinigų, laiko, bet ir nemažai fizinės jėgos. 

Kol sodybos šeimininkas sodo traktoriuku pjauna žolę, šeimininkė kruopščiai aplink kiekvieną augalą purena žemę. 

„Per keturias valandas traktoriuku nušienauju pievą, o kur technika nepasiekia, dar tiek pat laiko reikia darbuotis. Kol išgražini vieną galą, jau reikia skubėti į kitą. Vienas per dieną sunkiai sutvarkyčiau visą teritoriją. Net iš namų išvažiuoti ilgesniam laikui negalime, žolė auga kaip pašėlusi“, – darbų gausa dalijosi pašnekovas. 

Vyras džiaugėsi, kad dažnai pro jų sodybą lėtai pravažiuoja automobiliai. Tik retas išdrįsta sustoti ir užeiti į kiemą pasigrožėti, ar paieškoti įkvėpimo savo žaliesiems kampeliams. Šeimininkas tvirtino, jog mielai prašalaičiams surengia ekskursiją po savo parką, smalsuoliams negaili ir patarimų, kaip sodinukus prižiūrėti.

Iš didelio ūkio liko tik daržas 

Auksarankis šeimininkas kieme sumeistravo erdvią pavėsinę, kurioje ne tik patys su žmona geria arbatą, bet ir laukia į namus grįžtančių trijų dukrų, keturių anūkių bei vieno anūko. Tačiau savo gyvenimus kitur susikūrusios tetirviniečių atžalos retai grįžta į gimtuosius namus. 

Abu Paušos yra kilę iš Pakruojo rajono. Sukūrę šeimą, jauni specialistai dairėsi savų namų. Kažkodėl jaunavedžių akys krypo į kaimyninį Pasvalio rajoną. Giminaičio padrąsinti, beveik prieš keturis dešimtmečius šaknis įleido Tetirvinuose. Dabartinėje sodyboje V. ir A. Paušos šeimininkauja jau 35 metus. V. Paušienė dirbo kolūkyje fermos vedėja, o jos sutuoktinis – vairuotoju. 

Kai buvo mažos dukros, laikė nemažai gyvulių. Jų tvarte kone visuomet šieną gromuliuodavo penkios karvės, du prieaugliai bei keletas kiaulių. 

„Tais laikais apie parką sodyboje net nesvajodavome. Nejaugi sodinsi medį, kad galėtum paganyti akis, kai reikia šieno, bulvių, sodo. Atėjo laikai, kai niekam nieko nebereikia. Už tvarto pasisodiname nedidelį daržą, jo gėrybių ir mums, ir vaikams užtenka“, – sunkią praeitį prisiminė sutuoktiniai. 

Išskirtinės sodybos savininkai neslėpė, jog nors ir labai daug triūso tenka įdėti, bet jiems malonu gyventi išpuoselėtoje sodyboje. 

„Kone kiekvieną vakarą einame pasivaikščioti po savo valdas. Ir mūsų akims gražu, ir širdyse gera“, – džiaugėsi darbštūs tetirviniečiai. 

Ši sodyba – tai įrodymas, kad nuoširdi meilė žemei ir kūryba gali paversti paprastą kiemą tikru rojaus kampeliu.

Autorius Vita SAVICKIENĖ / DARBAS