Pliusas ar minusas, kad šiemet gyvulininkystės parodoje dalyvaus ir perdirbėjai?

VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida MICEIKIENĖ: „Mes siekiame, kad parodoje galėtų susitikti visi suinteresuoti asmenys. Tikrai yra privalumas, kai ateina partneriai iš perdirbimo srities, tai nėra joks minusas. Mūsų tikslas – pritraukti jų kuo daugiau. Šiemet buvo pakviesta daug didžiųjų perdirbėjų, tačiau kai kurie jų vis dar nerodo jokio intereso. Bet ŽŪA daro visus žingsnius, kad paroda būtų kuo aktualesnė ne tik gyvulininkystės ūkiams bei įmonėms, užsiimantiems gyvulininkystės veikla, bet ir perdirbėjams.

Dabar turime minčių kviesti perdirbėjus, kurie dirba užsienyje ir kuriuos galėtų dominti Lietuvos rinka, ir prekybininkus, kuriems aktuali aukštos kokybės žemės ūkio produkcija. Be to, parodoje bus organizuojami ir tam tikri seminarai, aktualūs ne tik gyvulininkystės specialistams, bet ir perdirbėjams. Parodos metu bus pristatoma nauja idėja, kaip sujungti gamintojus, perdirbėjus, vartotojus, eksportuotojus į vieną tam tikrą organizaciją, vadinamą bioekonomikos hubais, kurioje galima sustiprinti visą gyvulininkystės verslo grandinę ir padėti komunikuoti bei galbūt daryti bendrus projektus, daugiau bendrauti ir labiau pasinaudoti įvairių tarptautinių projektų bei tarptautinių parodų galimybėmis tiek ūkininkams, tiek perdirbėjams. Planuojame, kad šių metų parodoje dalyvaus tiek gyvulininkystės srities specialistai – ūkininkai ir žemės ūkio įmonės, tiek ir įvairių asociacijų, vienijančių ir žemės ūkio produktų gamintojus, ir eksportuotojus, atstovai, kad būtų rasti bendri sprendimai. Mūsų tikslas, kad gyvulininkystės paroda būtų vieta, kurioje būtų pristatomos naujovės apie veislininkystę, apie tai, kaip turėtų būti gaminami aukštos kokybės maisto produktai. Parodoje dalyvaus ir užsienietis, kuris pristatys savo patirtį mėsos produktų gamybos srityje. Todėl manau, kad parodoje visi ras savo nišą ir savo interesų lauką atitinkančius renginius.“

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas, Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas dr. Ignas HOFMANAS: „Manau, kad tai labiau pliusas nei minusas. Perdirbėjai yra suinteresuoti, kad būtų auginami atitinkamos veislės galvijai ir jie vienaip ar kitaip prisideda prie bendros sėkmės. Gal ir parodos pavadinimą „Gyvulininkystė“ reikėtų kaip nors koreguoti. Tokios parodos visur vyksta atskirai. Kur maistas, tai maistas, o kur gyvuliai – gyvulininkystė. Bet aš nematau čia problemos, manau, kad tai yra gerai. Bus ir edukacija patiems miestiečiams, kuri padės suvokti, kokį kelią nueina produktas, kol atsiduria ant parduotuvės lentynos. Nes kuo toliau, tuo labiau matome, jog tas atotrūkis tarp miesto žmonių ir kaimo, tarp ūkininkų, tik didėja.

Kitas pliusas – taip mes savotiškai populiariname ir pačią gyvulininkystę.“

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas prof. dr. Viktoras PRANCKIETIS: „Retorinis klausimas, retoriškai ir atsakysiu. Kiekviena reklama pasiekia kažkokį tikslą, nors konkrečiai tą dieną gali ir nepasiekti. Kitą dieną, kitais metais ji gali duoti naudos. Jeigu mes netikėtume reklamomis, turbūt nebūtų jų, atėjusių į šią parodą. Perdirbėjai, aišku, ateina su savo produkcijos reklama, nes jų produkcijai paruošti naudojama dauguma žaliavų iš žemės ūkio, iš tos pačios gyvulininkystės. Manau, kad yra gerai, kai kompleksiškai pristatomas visas sektorius: nuo fermos iki produkto, visa tai pozityvu.

Reikėtų pasidžiaugti, kad perdirbėjai atranda galimybę dalyvauti parodose ir kad pačios įmonės mato tokį poreikį. Įmonei dalyvauti parodose yra našta, nors galų gale tai rezultatyvu. Tik reikia palinkėti, kad  tas rezultatyvumas ir toliau būtų plėtojamas ir mūsų parduotuvės būtų užpildytos lietuviškais produktais bei Lietuvoje užauginta produkcija. Gerai, kai parodoje atsiranda perdirbėjai. Dalyvavimas parodose – tai papildomos išlaidos, nes įmonės aukoja pinigus. Tai pažymi jų pačių gerovę ir siekimą ateityje bendradarbiauti ir turėti iš to naudos. Nors ir ne visada tos išlaidos tiesiogiai atsiperka. Kai mažieji atvažiuoja dešrų parduoti, tai tada – taip, o kai įmonės tik pristato savo produkciją, o gamina tikrai įvairią, reikia daugiau pastangų įdėti.

Ankstesnėse parodose suomiai ar estai atveždavo briedienos, o gal šiaurinių elnių dešrų, tokių sausų gerų dešrų, jų tikslas būdavo parduoti savo produkciją. Čia bus daugiau pristatoma lietuviška produkcija, tad reikia džiaugtis, kad neperkame kokios nors vokiškos dešros, o vis dar perkame lietuviškas dešras. Turbūt visi pasitikime lietuviška produkcija ir negalvojame, kad ji galėtų būti prastesnės kokybės.“

Parodos generalinio rėmėjo „Biovela Group“ rinkodaros ir komunikacijos direktorius Povilas VINŽANOVAS: „Jeigu mes nusprendėme remti šią parodą, tai negalime įvardyti, jog tai yra minusas. Mes nutarėme dalyvauti šioje parodoje, nes matome tai kaip pozityvų, gerą dalyką. Reikia plėtoti tą bendradarbiavimą ir ieškoti abiem pusėms kaip įmanoma daugiau naudingų taškų. Tapome parodos generaliniu rėmėju, norime vystyti renginius šiame sektoriuje, dalytis patirtimi ir jos pasisemti. Tikimės, kad visi mato tai kaip pozityvų dalyką. Ar jį kas nors mato kitaip – tai jau būtų klausimas kitoms pusėms.“

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus MACKEVIČIUS: „Tai tik pliusas gyvulininkystės parodai, o kadangi mes esame žaliavos perdirbimo pramonė, tai mums gyvuliai yra labai svarbus faktorius. Nuo žaliavos kokybės, išeigos priklauso ir galutinis rezultatas – kokį galime pagaminti ir patiekti produktą tiek vietiniam, tiek užsienio vartotojui. Bus labai gerai, kai tas ryšys bus didesnis, nes pramonė, matydama, ko reikia, pvz., eksporto rinkose, galėtų susitarti su gyvulininkystės atstovais – ūkininkais ar kompleksais, kurie augina gyvulius, ką reikėtų auginti, kas yra geriau ir ką reikėtų pagerinti, tada išloštų abi pusės. Mes galėtume gauti geresnę kainą ir mokėti daugiau gyvulių augintojams.

Toks bendravimas tikrai būtų skatintinas, duotų realių gerų rezultatų.“

Žemės ūkio ministras Kazys STARKEVIČIUS: „Parodoje mes parodysime tą savo grandinę sektoriaus, kuris sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Tik viena problema, kad jau nebeturime pakankamai gyvulių, todėl parodoje dalyvaujantiems, kurie abejoja, ar toliau plėtoti gyvulininkystę, bus proga padiskutuoti ir išgirsti šio sektoriaus perspektyvą. Labai gera buvo „Ūkininko patarėjo“ iniciatyva kviesti dalyvauti gyvulininkystės parodoje ir perdirbėjus.

Manau, kad gyvulininkystės sektorius šiuo metu išgyvena krizę, nes, pagal statistiką, gyvulių mažėja. Mano, kaip ministro, pirmuose darbuose, pirmuose pakeitimuose atsirado akcentai, kas yra šeimos ūkis, ypač gyvulininkystės ūkis. Vyksta kartų kaita, kartų lūžis ir jaunoji karta įsilieja į tėvų darbą. Buvo dar viena priežastis, kodėl jaunimas buvo tiesiog atbaidomas nuo ūkininkavimo, tai yra perdėtos patikros, susietų asmenų ieškojimas, negalėjimas tėvui važiuoti pas sūnų, sūnui pas tėvą padėti dirbti. Nebuvo galima laikyti technikos vienoje bazėje, tai dabar tokie dalykai jau panaikinti. Aš manau, kad tie reikalavimai tikrai atgrasė jaunimą tęsti tėvų pradėtus darbus žemės ūkyje. Dabar kaip tik matau tų ūkių sinergiją ir jų perspektyvas, nes tokiu atveju į ūkius įsilieja vaikai – dukros ir sūnūs, kurie paskui perima iš tėvų ūkius. Tai buvo vienas iš mano darbų, kad kartu ūkininkaujant tėvui, broliui ir seseriai, tai nebūtų traktuojama kaip kažkas baisaus. Aš kaip tik tame matau mūsų ateitį, nes ta karta, kuri prieš trisdešimt metų pradėjo ūkininkauti mūsų nepriklausomybės saulėtekyje, dabar ruošiasi perduoti savo ūkius vaikams. Mes turime tik padrąsinti tokius projektus, o dabar, bent jau iš pradžių, išsaugoti tiek pieno, tiek mėsos ūkius. Jiems turėtų būti tiesiog žalia gatvė visose programose ir kad jie neatsisakytų pienininkystės ar gyvulininkystės. Juk yra Lietuvoje tokių regionų, pvz., Žemaitijoje Tauragės, Šilalės, Šilutės rajonai, kur be gyvulių daugiau nieko ir neužauginsi.“

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas VILIONIS: „Gerai, kad perdirbėjai dalyvaus ir parodoje parodys produkciją, pagamintą iš mūsų karvyčių pieno. Lygiagrečiai bus ir karvės, ir perdirbėjas, ir produktai. Tame nėra nieko blogo.

Noriu pasakyti, kad viskas būtų gerai, jei ne vienas „bet“... Susiklostė tokie perdirbėjų ir pieno gamintojų santykiai, kad Lietuvos ūkininkai už pieną gauna mažiausią kainą visoje Europos Sąjungoje (ES). Yra ūkininkų nepasitenkinimas, nes perdirbėjai, kaip aną šeštadienį per televiziją kalbėjo „Biovelos“ atstovas, turėtų surasti bendrą kalbą su pieno gamintojais ir to pyrago dalybos būtų sąžiningos – ūkininkas turi gauti tokią kainą, kad būtų padengti visi gamybos kaštai. Iš mūsų parduoto pieno turi būti pagaminta gera produkcija todėl, kad yra gera žaliava. Tai turi įvertinti ir parodos dalyviai, ir vartotojai.

Nesuprantu, kodėl anksčiau perdirbėjai nedalyvavo gyvulininkystės parodose. Ar jų niekas nekvietė, ar jie patys nenorėjo? Juk Vilniuje, Lietuvos parodų centre „Litexpo“, vykusiose parodose jie visą laiką dalyvaudavo... Čia nieko blogo, viskas gerai. Tegul tik dalyvauja. Kitas dalykas, kad tuos mūsų perdirbėjus smaugia prekybininkai, pasiimantys 40 proc. iš mūsų bendro pyrago. Yra penki perdirbėjai ir penkių prekybos tinklų prekybininkai, diktuojantys savo valią ir pasiimantys visą grietinėlę. Prekybininkų parodoje nebus ir nepavyks nieko išsiaiškinti, bet valdžia žino, mes visą laiką apie tai rašome ir sakome. Deja, Pieno įstatymas dabar yra įstrigęs, jame turi atsirasti kažkokios taisyklės. Šiuo metu prekybininkams atitenka 39 proc., pieno gamintojams – 21–23 proc., perdirbėjams – iki 26 proc., valstybei – dar 17 proc. pieno produktų kainos. Taip yra nesąžininga, bet viską diktuoja prekybininkai.

Tokiai naujovei – perdirbėjams dalyvauti gyvulininkystės parodoje, kurią pasiūlė „Ūkininko patarėjas“, manau, pieno gamintojai tikrai neprieštaraus ir nesakys, kad tai yra tarsi blogai ar pan. Tegul pieno perdirbėjai tik gamina ir brangiai parduoda, o ūkininkams moka daugiau už pieną. Tai pats pagrindinis dalykas. Ir jie turi suprasti, kad jeigu nebus fermos, nebus karvių, jų pieninės taps metalo ir plytų krūvomis, o prekybininkai pieno produktų atsiveš iš užsienio. Todėl, jeigu mūsų vartotojams reikia užsienietiško pieno, tegul įsideda plastmasinius skrandžius, nes nebebus natūralių pieno produktų.

Valdžia ir visi kiti propaguoja „Pirk prekę lietuvišką“. Dabar atveža lenkišką pieną, kainuojantį iki 1 Eur. Bet pažiūrėkite, kiek lenkų pieno gamintojams moka. Ir jie dempinguoja mus. Kas priverčia mūsų prekybininkus pardavinėti lenkišką produkciją? Jeigu neužtektų mūsų asortimento, neužtektų pieno arba būtų prasta kokybė, tai taip, bet to nėra. Prekybininkai žiūri tik savo kišenės. Todėl perdirbėjai turėtų visur užsirašyti: „Pirkite, vartotojai, tik lietuvišką pieną, sūrį, sviestą, nes tai yra geriausios kokybės produkcija ES!“ 

Šakių r. Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidentas, LPGA prezidiumo narys Petras PUSKUNIGIS: „Visas sektorius turi dalyvauti tokios parodose, tai gal ir gerai. Matysime, kas čia išeis. Aišku, paroda dar turiningesnė bus – perdirbėjai gi turtingi. Visa grandinė bus, to dar nėra buvę. Manau, kad gerai, bus galima pažiūrėti vieni kitiems į akis, ypač į pienininkų, kai jie už žaliavą moka grašius. Kad pieno sektorius „sėkmingai“ nyksta Lietuvoje ne be jų pastangų. Jų labai stabilios pajamos ir pelnai, o pieno gamintojai akivaizdžiai nyksta. Įdomu, ką perdirbėjai darys? Ar aiškins, kokios kokybės pieno jiems reikia? Parodoje turėtų vykti konferencijos, kuriose kiekviena pusė išsakytų savo norus ir dėl pieno, ir dėl mėsos kokybės. Manau, kad tai yra geras ŪP sumanymas.“

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos  pirmininkas Nerijus GRICIUS: „Aišku, kuo daugiau žmonių parodoje ir iš įvairesnių sektorių – ir gamintojų, ir perdirbėjų, – tuo paroda bus tik gyvybingesnė su daugiau praktikos, diskusijų, vadinamųjų trumpųjų grandinių. Ir kad prekės būtų daugiau panaudojamos vietiniam naudojimui, o ne eksportui ar pačios žaliavos išvežimui. Vienareikšmiškai tokia paroda bus naudinga, tik ar bus organizuojami tokie tikrieji susitikimai, prie stalo susėdimai, pasikalbėjimai, klausimų uždavimai, bandymai į juos atsakyti, ieškant kažkokių sprendimų. Čia turi dalyvauti ne tik gamintojai bei perdirbėjai, bet ir politikos formuotojai, kaip arbitrai, jie turi bandyti rasti tinkamas kryptis. Taip mąstant, aišku, kad bus naudinga. Toliau viskas priklausys nuo visų šalių noro bendradarbiauti. Ir jeigu vieni išsako savo problemas, bet kuris nors iš tų trijų dalyvių negirdi arba nenori girdėti ar jam nenaudinga girdėti, tada tampa jau truputį sudėtingesnis tokios grandinės tęstinumas. Turėtų dalyvauti ir prekybininkai, visi, kas įeina į šią grandinę. Būtinai turi sėdėti arbitras – politikos formuotojas iš Žemės ūkio ministerijos, pagrindinis teisėjas, kuris turėtų būti ir pagalbininkas, matantis problemas ir bandantis jas spręsti, gesinti tuos laužus, kur yra tos problemos. Tada, kaip sakoma, kaime būtų ramiau ir paprasčiau gyventi.

Tos grandinės padaryti niekam nepavyko, nors buvo tokie norai. Šiandien jos nėra, tik kalbama atskirais segmentais, o tada normalu, kad šis procesas užtrunka. Paskui jis išsikraipo, problemos nebėra šviežios, truputį ir pavėluotos, priimami neefektyvūs sprendimai. Turėtume visi sėsti prie bendro stalo ir tada viskas būtų aiškiau.

Manau, kad tokie turėtų būti pagrindiniai dalykai. Įsigilinęs į parodos programą, supratau, kad bus tik žiūrėjimas, vaikščiojimas per stendus, bet tokio, mano nuomone, reikalingo žingsnio kol kas nebus arba nepavyksta jo žengti. O reikėtų susodinti prie stalo ir aiškintis tas problemas. Dar kartą kartoju – turi dalyvauti ministerijos atstovai, gyvulininkystės politikos formuotojai, kurie turi teisę tai daryti, o ne tik paklausyti, išgirsti ir nieko paskui neveikti.

Naivu būtų manyti, kad brangiau mokės už galvijus, nes viską diktuoja rinka. O šiandien atsiranda dar ir kita problema – ligos. Jau užsidarė Danijos, Vokietijos, Austrijos, Čekijos rinkos dėl galvijų mėlynojo liežuvio ligos. Kalbama, kad ir Lenkija tuoj bus uždaryta gyvų galvijų eksportui. Jeigu ir pas mus apsilankys ta liga, eksportuoti nebegalėsime, nors ir esame eksportuojanti šalis. Dėl to kris supirkimo kainos ir būtų naivu tikėtis, kad vietiniai perdirbėjai nepasinaudos tokia nelaime. Tik laiko klausimas, kada į Lietuvą ateis ši nelaimė ir bus priimtas atitinkamas sprendimas. Patys dalyvaujame eksporte ir matome, kad Lietuvoje nėra pasiūlos – kainos gali kilti, bet šiuo metu neturime, ką parduoti.

Todėl tik politikos formuotojai turėtų arba įstatymų pakeitimais, arba net kažkokiomis finansinėmis injekcijomis, arba dar kažkuo spręsti mūsų problemas. Juk Europos Komisija yra pasakiusi, kad ūkininkavimas yra nuostolinga veikla, todėl ES nusiteikusi remti žemės ūkį. O mes to ir norime.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.