Plyname lauke išaugo sodyba, parkas, sodas ir gėlynai

„Nepasakyčiau, kad sodybą esame kažin kaip ypatingai išpuoselėję“, – kukliai atsiliepia sodybos savininkė Onutė. Tačiau aplinkinių įvertinimas sako ką kitą. Praėjusių metų rudenį finišavus Kėdainių rajono savivaldybės konkursui „Gražiausiai tvarkoma aplinka“, Onutei ir Antanui Mikalauskams įteikta padėka už gražiai tvarkomą individualaus gyvenamojo namo aplinką kaimiškojoje seniūnijoje.

Onutė ir Antanas Mikalauskai – kultūros darbuotojai. Onutė kultūros srityje dirbo daugiau nei 45 metus, iš kurių 20 metų vadovavo Kėdainių kultūros centrui. Antanas – tebevadovauja, kuria žodžius ir muziką liaudiškos muzikos kapelai „Vilainiai“, per šiųmetį Atvelykį surengusiai 50-ies metų jubiliejinį koncertą.

Sodybos savininkė Onutė „Rasoms“ sutiko papasakoti, kaip jiems su Antanu sekėsi kurti ir puoselėti savo sodybą, kaip keičiasi jos aplinka, kas šiandien juos džiugina labiausiai.

Kaip kilo noras įsikurti kaime, ar iki tol su Antanu buvote miestiečiai?

Liepos mėnesį jau bus 19 metų, kai gyvename Koliupės kaime. Abu esam kaimiečiai, ir gyvenimas bute mus „dusino“. Prieš įsikurdami čia, buvom nusipirkę sodybą kaimiškoje gyvenvietėje, bet ten buvom „įrėminti“ kaimynų, sodyba sukurta kitų žmonių. Be to, per toli nuo Kėdainių – mūsų darboviečių, vaikai taip pat mokėsi Kėdainiuose, abu lankė muzikos, kalbų mokyklas – buvo labai nepatogu. Taip pragyvenom 5-erius metus – neprilipo.

Koliupės kaime pradėjom nuo trijų arų, vėliau atsirado galimybė atkelti Antano senelių žemę, vieną daržą pardavė kaimynas – taip su tvenkiniu susidarė 40 arų sklypas. Tada ir nusprendėm kurti sodybą, statyti statinius. Mintį davė ir visą laiką palaikė, patarė geras Antano draugas, statybų inžinierius. Be jo patarimų, statybų priežiūros – nebūtume išdrįsę.

Kuo jus patraukė naujoji vieta?

Čia buvo mūsų ir kitų žmonių daržai, už jų – galvijų ganyklos. 3 arus žemės, kaip ir visiems daugiabučių gyventojams, mums skyrė seniūnija. Šiame plote pastatėme kelis agurkų šiltnamius – jie tapo pragyvenimo šaltiniu, nes iš abiejų kultūrininkų algos galėjome tik išgyventi. Tais laikais visi Kėdainių krašte, kas netingėjo, augino agurkus. Trys arai šiltnamio buvo labai nedaug, lyginant su rimtais agurkų verslu užsiimančiais kėdainiškiais.

Jau gyvendami Koliupės kaime sužinojome ir apie reikšmingus jo istorijos puslapius. Pasirodo, šioje vietoje 1919 m. vyko Kėdainių kautynės. Beje, Kėdainių krašto muziejuje yra įdomi šių kautynių vizualizacija.

Kokie buvo pirmieji darbai sodyboje? Kaip kūrėte parkelį, kokius medžius, krūmus sodinote?

Pirmiausia pastatėm pavėsinę. Valėm tvenkinį, prisodinom vandens lelijų, vietoje laukinių krūmų sodinom medžius, dekoratyvinius krūmus. Daugumą gėlių, prasidėjus statyboms, teko persodinti.

Formuojamo parkelio vietoje sodinom paprastus lietuviškus medžius: pušis, egles, liepas, beržus, klevus, ąžuolus. Tik maumedis gal kiek egzotiškesnis, ar ne? Krūmai – tai riešutmedžiai, putinai, šermukšniai, alyvos, akacijos, jazminai, ievos, gudobelės, šaltalankis. Vėliau, kai jau buvo pastatyta sodyba, sodinom ir dovanų gavom įdomesnių augalų – magnoliją, forzitiją, pūkenį, pūslenį, šeivamedžius, hortenzijas, kolonines eglutes ir kitokius spygliuočius dekoratyvinius krūmelius. Nebesuskaičiuosiu, kiek pasodinom, nes daug kas išnyko, kai ką nugraužė bebrai. Bet nėra ko pykti ant jų – mes prie jų valdų atsikėlėm, ne jie atėjo.

Kokių vaismedžių, uogakrūmių vaisiais mėgaujatės?

Sodelyje dera obelys, kriaušės, vyšnios, trešnės, slyvos, nektarinai, visų spalvų serbentai, avietės, gervuogės, agrastai, svarainiai. Kai vardinu, atrodo, kad labai visko gausu, bet iš tiesų nedaug – visko po vieną, tik šilauogių ir juodųjų serbentų po kelis krūmus.

Minėjote, kad gyvenate prie upelio, bet upelio nėra…

Tikra tiesa, net jo pavadinimas neišliko. Melioracija jį kadaise pavertė grioviu, kurio dalis kanalizuota – paprastai tariant, upelis teka vamzdžiais po žeme, o tolėliau išsiplečia į kanalą. Galvojam, gal todėl ir medžiai sunkiai auga, nes šaknys buvusio upelio dugną siekia. O tvenkinį kažkada iškasė medžiotojai – čia jie buvo įsirengę šaudyklą, tad reikėjo supilti kalną saugumui. Jį dabar ir apsodinom. Ir geltonos žemuogės auga ant jo. Įdomu, kodėl tik geltonos, raudonų nėra... Gal kažkada jas kas pasodino?

Kodėl nusprendėte nekeisti sodybos paviršiaus, jo nelyginti, nesėti įprastos žalios vejos, kaip dažnai daro naujakuriai?

Gyvename kaime. Šalia miškas, ūkininkų laukai – man atrodė, kad veja netiktų. Man gražu natūrali pieva su savo nelygumais. Jeigu nebijotume erkių – daug ir nešienautume.

Pievelėje auga paprasta laukinė žolė, pavasarį žydi saulutės, neužmirštuolės, vėliau dobiliukai. Bet, kaip minėjau, pievelę šienaujam, tik leidžiam nužydėt augalams. Turėjom mylimą augintinę – kalytę Spuklę, kurią saugojom nuo erkių.

Kokiomis gėlėmis puošiate sodybą? Ar yra išlikusių jūsų pasodintų pirmųjų?

Sodinu, persodinu, atsodinu daugiausia daugiametes – daug jų bandžiau prisijaukinti. Ne sunku būtų visas išvardyti. Labai nenoriai jos čia auga, po metų ar dviejų išnyksta. Manau, kad natūraliai įsikabino ir liko tik tos, kurioms tinka dirvožemis, vieta.

Atspariausi sumedėję bijūnai, tulpės, kai kurių rūšių rožės. Pasodinu jurginų. Seniausia ir pirmoji gėlė mano gėlynuose yra iš tėvelių sodybos atsivežtas daugiametis geltonas jurginas. Gal jis turi kitą pavadinimą, bet mama jį taip vadino. Augo dar ir mamytės rūtos, bet prieš pora metų išnyko. Aš juokauju – dukra kaip tik tais metais ištekėjo ir rūtos krūmas išnyko. Anūkėlei dar anksti rūtas sodinti, tai ir nesodinu.

Pastaraisiais metais apsiraminau, kasmet pasodinu tik vieną ar du naujus augalus ir stebiu, kas iš jų bus. Naujausios – šluotelinės hortenzijos.

Kartais su Antanu pasiginčijam dėl augalų. Jis mėgsta medžius sodinti tankiai, o aš sakau: „Įsivaizduok juos užaugusius, juk ne pomidorus sodini.” Užtat jis kartas nuo karto papriekaištauja dėl gėlių, mat jos jam trukdo šienaut.

Ar prieš apželdindami sodybą, konsultavotės su tos srities specialistais?

Ne, sodinom patys, taip kaip įsivaizdavom. Norėjom užuovėjos, pavėsio, gėlyno, daržo, sodo. Ir kad vienas kitam netrukdytų. Kad būtų patogu prie jų prieiti ar žemę dirbti.

Sunkiausia buvo sukurti pavėsio zoną. Ąžuoliuką bebras nugraužė, beržai ilgai nesusigyveno su šia vieta. Bet kai įsikabino, smagiai šoko į viršų. Jų pavėsyje pastatėme sūpynes, tad dažnai čia leidžiama laisvą laiką. Beje, šis pavasaris jau buvo antrasis, kai sulaukėm sulos.

Abu esate kultūros darbuotojai, abu labai kūrybiški. Kaip manote, ar gamta, jūsų sodybos aplinka įkvepia, ypač Antaną kūrybai, rašant žodžius dainoms, kuriant muziką?

Darbas sodyboje yra poilsis ir minčių „šluota”. Labai švariai „išvalo“ galvą. Antanui apskritai gamta yra įkvėpimo šaltinis. Jis keliasi labai anksti, 5–6 val. ryto, ir eina į kiemą.

Aš esu pelėda, man patinka vakaras, saulėlydis. Dėl žiedų esu įsimylėjusi gegužę. O auksinis ruduo pats gražiausias, romantiškiausias metų laikas. Gal todėl, kad gimiau spalį...

Gal atrodo naivoka, bet man didžiausias malonumas stebėti, kaip keičiasi metų laikai, kaip keičia aplinką parskridę ar išskrendantys paukščiai, lietus, sniegas ar šaltis, kaip skirtingai atrodo tas pats augalas vidudienį ir kaip leidžiantis saulei. Saulėlydžiai man – pats nuostabiausias metas, aš juos tiesiog „medžioju“.

Tikriausiai sodybą aplanko ir laukiniai gyvūnai, stebite juos?

Tikrai labai daug paukščių giesmių girdim šalia esančiame miškelyje. Lankosi stirnos, lapės, praliuoksi vienas kitas kiškis. Toli laukuose matom stumbrų, kai jų kaimenė atklysta į ūkininkų laukus. Tvenkinyje gyveno vandens vištos, peri antys, žvejot atskrenda garnys, po pievą vaikščioja gandrai iš kaimyninio gandralizdžio, atklysta kurapkų, spygliuočių krūmuose peri įvairūs smulkūs paukščiukai, senos eglės uokse gyvena genys.

Vieni gyvūnai kartais ilgiau užsibūna prie sodybos, po to kažkur dingsta. Ateina kiti. Šiemet anksti pavasarį keletą rytų iš eilės tame pačiame medyje Antanas aptiko pelėdą su ausytėmis – apuoką. Tai įkėlė į medį jam inkilą. Ūbavo jis visą pavasarį, tikriausiai sau poros ieškojo. Neaišku, ar rado. Nesidomim, nenorim trukdyt. Gal vėliau ką pastebėsim.

Prieš metus išleistuvių iš darbo proga kolegos jums, Onute, padovanojo Kėdainių vytinės kopiją, kuri puikia tiko sodybai. Ar ji tik puošia, ar turi ir praktinės naudos?

Vytinės statytojas Darius Petkevičius, pasirodo, tris paras prie brėžinių sėdėjo, kad beveik 3 kartus sumažintų originalą, ir pagamino laivo modelį. Jis išore identiškas vytinei „Vėtra“, prišvartuotai Nevėžyje. Pervadinom laivą – tikrasis yra „Vėtra“, mūsiškis – „Vėtraitė“.

Taigi, mūsų kieme stovi tikra „Vėtros“ kopija. Bet tai ne laivas, tai suolas, ant kurio man miela prisėsti, jis puošia sodybą ir gaivina malonius prisiminimus. Labai jį pamėgo mažyliai. Kai svečiuojasi dukros draugė su vaikais, jie sako: „Einam į mūsų laivą“. Mūsų pusantrų metų anūkėlė irgi mėgsta jame patupėt, labai rūpestingai išvalė jį – išrinko pernykščius medžių lapus. „Vėtraitė“ taip pat reikia dėmesio, priežiūros – jau metas atnaujinti, perdažyti. Laukiam gero oro.

Baigdama pokalbį Onutė Mikalauskienė pridūrė: „Apie sodybą gali susidaryti per daug geras įspūdis, nes fotografuoju, kai pagaunu „gražų kampą“ ar saulės apšvietimą. Kartais debesuotumas nuostabiai pakeičia vaizdą. Žmogus, atvykęs į sodybą, gali nieko ypatingo ir neišvysti. Ypatingai tada, kai augalus nualina vasaros karštis. Aš užfiksuoju momentus. Nereikia įsivaizduoti čia esančio kažkokio ypatingo parko. Tai yra tik paprastas kaimo kiemas, kurio grožį gali pastebėti tik čia gyvendamas.“

„Rasų“ informacija

Onutės MIKALAUSKIENĖS archyvo nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.