Plynųjų kirtimų privalumai ir būtinybė: kodėl tai reikalinga miškams?

Plyni kirtimai neprasidėjo šiandien. Jeigu atidžiau pažiūrėtumėte į bet kurios girininkijos medynų planą, tai pamatytumėte, kad jame vyrauja įvairių spalvų stačiakampiai kontūrai, ilgesni šiaurės ir pietų kryptimi. Tai buvusios plynės, atsiradusios ne tik prieš kelerius, bet ir prieš šimtą ar dar daugiau metų. Kalbant miškininkų terminais, tai kažkada buvusios plyno kirtimo biržės. Skirtingos spalvos rodo šiuo metu ten augančių medynų rūšį (pušyną, beržyną, ąžuolyną), o spalvos intensyvumas – vidutinį ten augančių medžių amžių.

Svarbu patikslinti neteisingai vartojamą terminologiją: plynai kertami ne miškai, o vienas ar keli medynai. Ir tai ne visada iš karto. Miško kirtimai yra vienas pagrindinių ūkininkavimo miškuose principų, laikomas vienu geriausių būdų, siekiant turėti jaunų miškų. Sunku, o greičiausiai net neįmanoma rasti kito būdo, kaip atkurti pušyną, ąžuolyną, beržyną ar maumedyną, nes šių šviesai reiklių rūšių medžiai vangiai augs, jeigu šalia bus už juos aukštesnių medžių ir krūmų.

Viešojoje erdvėje girdime retoriškai keliamus klausimus, susijusius su kirtimais. Esą, kertama tai, kas valo mūsų orą, duoda naudą sveikatai. Svarbu pabrėžti ir pakartoti – miškai ne tik kertami, bet ir želdinami. Pagrindinis miškininkų darbas – išauginti miško sodmenis, atsodinti iškirstus miškus, juos prižiūrėti. Jeigu miškai būtų tik kertami ir nebūtų greitai (privaloma per 3 metus) atkuriami, būtų sudėtinga pateisinti ir toleruoti tokią veiklą.

Medynas, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, sensta, o kai pasiekia biologinę brandą – miršta. Sendamas medynas auga vis vangiau, vadinasi, lėtėja ir fotosintezė. Anglies dvideginio (CO₂) suvalgoma ir deguonies (O₂) į atmosferą išskiriama vis mažiau. Vis intensyvesni medžių džiūvimo ir medienos irimo procesai duoda atvirkštinį rezultatą – padidėjusią anglies dioksido emisiją. Kai medynas beveik nebeauga, logiška, kad teritorijose, kuriose nėra skatinama natūrali ekosistemų raida, jį tikslinga panaudoti žmogaus reikmėms, o ne pūdyti.

Svarbu išsklaidyti ir dar vieną neteisybės miglą: kertamos yra ne Dievo augintos, natūralios girios, bet sodintos ankstesnių miškininkų kartų. Beveik visi Lietuvos miškai buvo po kelis kartus kirsti ir vėl atkurti. Vyksta nenutrūkstamas miškininkavimo procesas. Be to, beveik pusė Lietuvos miškų yra privatūs. Drausti juose kirsti plynai, tolygu nusavinti žmonių turtą.

Daug kam plyni kirtimai asocijuojasi su negrįžtamais praradimais, miškų plotų mažėjimu. Tačiau valstybiniuose miškuose plynas kirtavietes skubama apsodinti, kol nesuvelėnėjo ar neapaugo krūmais. Jau po 6 m. nuo apsodinimo plynių vietoje auga kultūrinės kilmės 1,5–6 m aukščio jaunuolynai. Jų dydį lemia sodinukų rūšis ir amžius, dirvožemio savybės, priežiūra ir kiti faktoriai. Todėl plynų kirtaviečių plotai niekada neatimami iš bendro Lietuvos miškų ploto, nes vietoj buvusio miško auga kitas. Daugelio miškininkų akyse kai kurie miško kvartalai su brandžiais miškais virto jaunuolynais, o jaunuolynų kvartalai – pusamžiais medynais.

Viešojoje erdvėje dažnai kalbama ir apie miško gyvūnus, paukštelius ir žvėrelius, kurie, esą, po plynų kirtimų nebeturės, kur gyventi. Tačiau tiesa yra ta, kad sename ir tankiame miške žvėreliams tikrai nėra ko valgyti. Senos pušies, seno beržo, senos drebulės
ar seno ąžuolo žievės niekas negraužia, o jauni ūgliai, esantys kelių dešimčių metrų aukštyje, nei stirnoms, nei elniams, nei briedžiams nepasiekiami. Viskas kardinaliai pasikeičia atsiradus kirtavietei ir joje pasodinus naują mišką. Pajutusios saulę, atgyja kadaise išbirusios sėklos, suveši žolinė augmenija, pasipila traškios medelių ir krūmų atžalos, žieduose sudūzgia bitės, kamanės, žiedmusės. Gausesnis ir įvairesnis augalų ir vabzdžių pasaulis kirtavietėje gali išmaitinti gerokai daugiau žinduolių, sparnuočių, varliagyvių ir jais mintančių plėšrūnų. Taigi, miško gyventojams šios kirtavietės porą dešimtmečių tampa idealiomis vietomis ir pavalgyti, ir pasislėpti, ir lizdą ar guolį susisukti. Plėšriųjų paukščių (suopių, pelėdų, apuokų, paukštvanagių) pagrindiniai maitinimosi plotai taip pat yra ne seni miškai, o plynos kirtavietės ir jų vietoje augantys jaunuolynai.

Svarbu ir būtina atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tiesa, lygiai taip pat svarbu suprasti, kad miškininkystės mokslas ir tradicijos skaičiuoja šimtus metų, o siekiant, kad ateities kartos galėtų džiaugtis ir didžiuotis žaliuojančiais ir ošiančiais miškais, būtina jais tinkamai rūpintis, o to ir siekia miškininkai. Net jei vienintelis būdas atkurti ir apsaugoti tam tikrus medynus yra plyni kirtimai.

Stasys GLIAUDYS, 29 metų patirtį sukaupęs girininkas

Asmeninė nuotr.

Nr. 174/7