Po audros atsivėrė ąžuolų „obuoliukų“ derlius

Šiuos galus ant ąžuolų lapų suformuoja ąžuolinės obuoliškosios gumbavapsvės. Vystantis ąžuolo lapui, gumbavapsvė ant lapo gyslos padeda kiaušinėlį. Vėliau aplink besivystančią lervą pradeda keistis augalo audiniai.

Gumbavapsvė paveikia lapo audinius taip, kad į kiaušinėlio ar būsimos lervos vietą nukreipiamos maistinės medžiagos. Augalo ląstelės pradeda sparčiai dalytis ir diferencijuotis, todėl aplink lervą susiformuoja nenormalus audinio išvešėjimas – galas. Jis tampa ir maisto šaltiniu, ir apsaugine aplinka besivystančiai lervai.

Galai – ypatingos sudėties augalo audiniai

Įdomu tai, kad šiuose dariniuose sukaupiama daug taninų – medžiagų, kurios nuo seno buvo svarbios žmogui. Galai dėl didelio taninų kiekio buvo naudojami įvairiems tikslams, o vienas įdomiausių – rašalo gamyba.

Surinkti, išdžiovinti ir susmulkinti galai būdavo verdami, o į nuovirą pridėjus geležies (II) sulfato buvo gaunamas juodas, ilgai neblunkantis rašalas. Toks rašalas šimtmečius buvo naudojamas rašyti ir dokumentams, todėl maža ąžuolo lapo išauga tam tikra prasme tapo ir istorinių tekstų dalimi.

Mažas darinys – didelė gamtos istorija

Šie „ąžuolo obuoliukai“ primena, kokie sudėtingi gali būti vabzdžių ir augalų santykiai. Gumbavapsvė savo palikuonims ne tik parenka vietą ant augalo – ji paskatina patį augalą suformuoti aplink lervą tinkamą gyvenamąją ir maitinimosi aplinką.

Todėl po audros ant žemės pabirę ąžuolo lapai su galais – ne šiaip įdomūs gamtos dariniai. Jie pasakoja apie nematomą procesą, vykstantį dar tuomet, kai lapas tik auga, ir apie mažytį vabzdį, gebantį pakeisti augalo audinių vystymąsi.

Kitą kartą radę tokį „ąžuolo obuoliuką“, pažvelkite atidžiau – jame gali būti pasislėpusi ištisa mažo vabzdžio istorija.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija