Gindvilių kaimas – be tvorų, su meile savo kraštui ir pagarba istorijai

Idėjos iš kasdienybės

Kryžius prie kelio liudija žmonių bendruomeniškumą. Seni kryžiai – išėjusių kartų pėdsakai, atstatyti kryžiai – dabarties žmonių pagarba senoliams ir jų papročiams. Gindviliai turi tokį pakelės kryžių. Dabar prie jo pastatyta medžio drožėjo Gintauto Tručinsko sukurta kaimo gimtadienio lenta su javų varpomis. Čia pat pasodintas ąžuoliukas, ypatingas, iš garbingos ąžuolų giminės, atvežtas iš Trakų rajono. Taip padaryta, nes senieji kaimo gyventojai pasakojo čia kadaise augus ąžuolą. Prie jo užkasta kapsulė su laišku ateities kartoms, kad jos žinotų apie čia gyvenusius žmonės, atsimintų jų vardus, brangintų palinkėjimus mylėti savo gimtąją žemę, savo kaimą.

Gindvilių kaimo bendruomenė – viena iš jauniausių Kupiškio rajone, susibūrė prieš pusketvirtų metų, bet jos veikla itin kūrybiška ir savita. Bendruomenė dalyvauja projektuose, patys savo jėgomis pasistatė pavėsinę susibūrimams, tvarko ir puošia aplinką. Narių skaičius per šį laiką išaugo trigubai, siekia pusšimtį. Kaime daugėja jaunų šeimų, į darbus jungiasi išeiviai, gyvenantys Panevėžyje, Vilniuje, jie atvyksta čia vasaroti, puoselėja gražią aplinką savo sodybose, taip visame kaime plinta tvarkymosi užmojai.

Gindvilių kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Talačkienė „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad veiklos idėjos gimsta iš labai paprastų kasdienių poreikių.

„Prieš kelerius metus buvo tvarkomas kelias Skapiškis–Jutkoniai ties mūsų kaimu, ten stovėjo senasis jau patrūnijęs kaimo kryžius. Kelininkai būtų jį nuvertę ir išmetę į šiukšlyną. Mes jį parsivežėme, restauravome, sutvarkėme ir, sužinoję iš senbuvių to kryžiaus istoriją, surengėme šventę bendruomenei, paminėdami kryžiaus pastatymo 140 metų sukaktį. Iš istorikų išgirdome, kad mūsų vietovė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1603 metais, nusprendėme, kad verta šiemet tuo garsiai pasidžiaugti. Susirinko daug žmonių, suvažiavo giminės, sugrįžo išeiviai, pamatėme, kad mūsų – visai nemažai. Atgimstame po truputį. Jau yra ir mažų vaikų, mokyklinukų, pradinukų, šis kaimas vėl tampa toks, koks buvo mano senelių laikais, kai čia vasarodavau“, – kalbėjo pašnekovė.

Neleisti prapulti be žymės

Gindviliai maži, čia nėra jokio visuomeninio pastato, nėra net parduotuvės, taigi, bendruomenei nebuvo kur susirinkti. Pradžioje, pasak Vilmos, susikviesdavo į savo namus, bet kiek ilgai taip tversi? Parengė projektą, gavo šiek tiek lėšų, nusipirko statybinių medžiagų ir pati bendruomenė pasistatė lauko statinį susibūrimams. Buvo daug savanoriško darbo, prisidėta ir asmeninėmis lėšomis. Taip užsimezgė dar tvirtesni kaimyniški santykiai.

„Padedame vieni kitiems, natūraliai viskas klostosi. Nelaukdami seniūnijos darbininkų, šienaujame pakeles, prižiūrime kaimo kapinaites. Nudažėme aptriušusį tiltą per Mituvos upę. Per šventę ten vaikai sukabino savo piešinius, parodėlę surengė“, – vardijo pašnekovė, anot jos, neypatingus darbelius.

Tarp paprastų veiklų – dėmesys kaimo senbuviams ir kaimo istorijai, nes tai svarbu ir pačiai Vilmai. Čia – jos senelių ir prosenelių kraštas, čia gyventi su šeima atsikraustė ir pati prieš 15 metų. Kur tik kokį istorinį faktą surasdama, stengiasi jį kitiems pristatyti, neleisti prapulti be žymės ir atminties. Svarbu apie tai papasakoti ir naujakuriams, kad žinotų ir gerbtų tuos, kurie kadaise čia kūrėsi sau gyvenimus. Gindviliuose yra 19 sodybų, nuolat gyvenamos yra devynios, penkių šeimininkai atvyksta vasaroti, kitos yra tuščios, bet aktyvūs gindviliečiai tikisi, kad ir joms atsiras šeimininkai. Neseniai sodybą nusipirko jauna šeima iš Vilniaus. Kas juos čia domina? Vilma juokiasi: „Gal patinka, kad mūsų kaimas be tvorų, neuždaras, neatsitvėręs.“

Šviesuolių kraštas

Dėmesys kaimo praeičiai, istorijai – ne atsitiktinis, šis kaimas prieš šimtmetį buvo gausus (turėjo pusketvirto šimto gyventojų), aktyvus, jaunimas veržėsi į platų pasaulį, troško žinių. Tai liudija archyvų duomenys, kraštotyros leidiniai. Kupiškio muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė, bendruomenės šventėje pristačiusi senąsias šimtametes gindviliečių nuotraukas, pastebėjo Gindvilius buvus šviesuolišku kaimu. Iš čia kilusi mokytoja Aldona Čiurlytė surinko gausybę etnografinės medžiagos, užrašė senųjų gyventojų prisiminimus. Jonas Povilas Vaitiekūnas sukaupė daug senų šeimos nuotraukų, kuriose užfiksuotos ne tik kaimo šventės, bet ir įvairūs lauko darbai: kaip jaunuoliai, mokęsi žemės ūkio kursuose, dirba šiltnamyje, sodina, darbuojasi pievose. Kitose nuotraukose – kostiumuoti kaimo vaikinai, išvažiavę užsidirbti į Argentiną, siunčia labų dienų likusiesiems gimtinėje. Arba – ūkininkų šeima, priimanti vasaroti klieriką. Tikėtina, ūkininkai pasiturintys ir išsilavinę, jeigu kviečia į namus fotografą.

„Lietuvos kaimo senos nuotraukos gali labai daug papasakoti apie tuometį gyvenimo būdą, papročius, buities aplinką, socialinę sodiečių padėtį, kaimynų santykius. Kai tik turiu progą dalyvauti tokiuose susibūrimuose, visada raginu, paveldėjus senelių sodybas ar nusipirkus naujakuriams, neišmesti senų nuotraukų, neatsikratyti viso paveldo, bet parodyti muziejininkams ar istorikams, nes visa tai turi didžiulę išliekamąją vertę, tai brangus tautos paveldas“, – taip ŪP kalbėjo istorikė A. Jonušytė, pasidžiaugdama gindviliečių pagarbiu žvilgsniu į savo kaimo praeitį.

Aušros JONUŠYTĖS nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Bendruomenė ir šventės svečiai

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.