Po gyvenimo audrų sukurtos dainos randa kelią į širdis

Dainininkas Kęstutis Jablonskis džiaugiasi, kad pastaruosius du dešimtmečius gali pragyventi iš muzikos. Nors dainuoja visą gyvenimą, ši galimybė daugelį metų buvo nepasiekiama. Teko išbandyti net vienuolika darboviečių, dirbti frezuotoju, dažytoju, pakuotoju, krovėju... „Šiandien esu laimingas darydamas tai, ko nori širdis“, – sako mylimas atlikėjas. 

Į muziką – per tėvų pyktį Pakeliui į kavinę, kurioje ieškome užuovėjos ramiam pokalbiui, K. Jablonskis sveikinasi su keliais pažįstamais. Ne kartą ir ne du labinasi ir pačiuose „Džiugo namuose“. Žinomumas jo niekuomet nevargino, visąlaik labiau padėjo nei trukdė. „Pažįstu autoservisų meistrus, medikus. Kartais parduotuvėje eilę užleidžia. Tik tuo stengiuosi nepiktnaudžiauti. Su meru, pavaduotojais, jei ko reikia, galiu šnekėtis be didelių užuolankų. Nors dažniausiai man nieko nereikia“, – šypsosi dainininkas. Muzikinio kelio pradžia – aštuntoje klasėje. Baigęs vidurinę mokyklą, grojo ir dainavo Telšių statybos tresto kultūros namų estrados grupėje. Su ja, kaip ir daugelis to meto kolektyvų, daugiausia koncertavo šokių vakaruose. Jie Telšiuose vykdavo net penkiose vietose, todėl teko įveikti nemažą konkurenciją. Tėvai Kęstučiui muzikanto duonos nelinkėjo. Atvirkščiai, priešinosi. Ypač tėvas. Matydamas, kad kenčia mokslai ir vienas po kito pilasi prasti pažymiai, sudaužė tris gitaras. Tačiau tai jaunuolio vis tiek nesustabdė. Vos pasitaikius progai, su didžiausiu malonumu lipdavo ant scenos. Nuosekliai aprašyti muzikinę Kęstučio Jablonskio biografiją būtų sunku. Ansamblis keitė ansamblį, miestas miestą, o jo dainos vis skambėjo. Atlikėjas galėtų pasigirti ir kūrybos rekordais: parašė daugiau nei pusantro šimto dainų. Dalis jų ypač populiarios ir mėgstamos: „Aš pėdų neradau“, „Mano laivas išplauks“, „Noriu vėl tave mylėti“.

Atgimti padėjo meilė Dainų nemarumą lemia nuoširdumas. Visos parašytos iš širdies, o tai klausytojai jaučia, brangina ir vertina. Be to, jos yra išjaustos, gimusios atlaikius tam tikrą gyvenimo išbandymą – po draugo išdavystės, nelaimingos meilės, praradus pasitikėjimą. „Kiekvienas žmogus tas dainas prisitaiko sau. Vienas skambant mano dainai susipažino su žmona, kitam jos primena vestuves, trečiam – skaudų išsiskyrimą“, – sako tekstų ir muzikos autorius. Jo paties gyvenimas ilgą laiką buvo nepavydėtinas. Vienu momentu – tikra tragedija. Alkoholis dainininką buvo atvedęs prie bedug­nės. Tereikėjo mažo žingsnio ir būtų atsidūręs anapus. Susiėmė pačiu laiku, supratęs, kad išgėrinėjimas baigia pražudyti ir jau pats laikas pradėti kitokį, kur kas šviesesnį, gyvenimą. Išsikapstyti padėjo ir naujai užgimusi meilė. Pastaruoju metu, praūžus tikroms audroms, gyvena gana ramiai. Stabilumą garantuoja šeima: žmona ir 22 metų sūnus, grojantis jaunimo grupėje. Nors Kęstučiui kartais patinka pabūti vienam, be artimų žmonių ilgai neištvertų. Pernelyg spaustų vienatvė. Po koncertų, šurmulio mėgsta kuriam laikui pabėgti į sodą. Daržovių jame neaugina. Prisodino begalę eglių, pušų ir kaskart savo miškelyje mėgaujasi jų teikiama ramybe. Ilsėdamasis sode mėgsta pasikviesti draugų ir su jais išsikepti šašlykų, bet retsykiais nevengia trumpai pabūti vienumoje. Keliskart per savaitę išsiruošia į baseiną. Fizinis aktyvumas padeda išlaikyti gerą savijautą. Prakalbus apie sportą, Kęstutis prisimena, kaip vaikystėje ant užšalusio Masčio ežero mėgo žaisti ledo rutulį, jaunystėje – futbolą. Ir dabar juo domisi, per televiziją žiūri visas futbolo rungtynes.

Nepataikauja klausytojams Gyvena, žinoma, ir muzika – įrašinėja naują albumą. Į kūrybą pasineria dienai baigiantis. Akustine gitara, kol kas pavyksta, brazdina iki pusiaunakčio. Panaktinėjęs miega ilgai, beveik iki pietų. K. Jablonskio žodžiais, po įtempto laikotarpio, įrašius albumą, visuomet ateina štilis. „Atsipalaiduoju ir pusę metų būnu tarsi duobėje, tuščioje, be jokių garsų. Paskui vėl pradedu. Būna, sėdžiu ir niekas neišeina. Kitąkart pora natų galvoje užkliūna ir gimsta daina“, – pasakoja dainų kūrėjas. Per savo muzikinę karjerą K. Jablonskis išleido 19 albumų, 20-asis – pakeliui. Dainininkas be galo džiaugiasi neseniai dienos šviesą išvydusia viniline plokštele. Dainų skambesys kur kas geresnis, ji turi didesnę išliekamąją vertę. Kęstutis visuomet kėlė ir tebekelia sau aukštus reikalavimus. Dainas kuria ne pataikaudamas klausytojui, o norėdamas išreikšti save, išlieti jausmus. Nepateisina ir nesupranta atlikėjų, nuolat svarstančių, ar nauja daina patiks žmonėms. Pirmiausia turi patikti pačiam kūrėjui, tuomet pamėgs ir kiti. Ištikimybė savo nuostatoms, aukšta savivertė – bruožai, K. Jablonskį išskiriantys iš kitų atlikėjų.

Svajonėse – šedevras ant molberto K. Jablonskis, sukdamas laiko ratą atgal, atkreipia dėmesį, kad jo giminės šaknys kaime, iš kurio kilo Tadas Blinda. Dainininkui ne kartą teko girdėti spėjimų, kad jis yra tolimas svieto lygintojo giminaitis. Kūrybos geną, ko gero, paveldėjo iš prosenelio, Žemaitijoje probočiumi vadinamo. Kazimieras Mockus ir gražiai dainuodavo, ir smuiku grieždavo. Be to, buvo žymus medžio drožėjas. Miške, Luokės pašonėje, daug kur galėjai pamatyti jo rankomis sukurtų Dievo mūkų. Prisijaukinti medį, kad iš jo galėtų ką nors išdrožti, Kęstutis niekuomet nebandė. Norėtų pabandyti nutapyti paveikslą. Šią savo svajonę žada išpildyti netrukus. „Turiu draugę dailininkę. Jos paprašiau pastatyti molbertą, surikiuoti dažus. Aš tik ateisiu ir nupiešiu šedevrą. Nagai labai niežti“, – šelmiškai šypsosi dainininkas.

Kas liko paraštėse

• Dainuoju tiek, kiek reikia, nesvarbu, ar rytoj teks važiuoti į įrašų studiją, ar vėl koncertuoti.
• Balso niekuomet nesaugoju. Apskritai niekada, net žiemą, nesirišu šaliko ir niekada nesinešioju skėčio.
• Kritiką priimu skaudžiai, net pernelyg. Esu labai jautrus. Gerai, kad jos nelabai daug sulaukiu. Po tiek metų pamažu į kritiką stengiuosi visai nebekreipti dėmesio. Aš žinau, ką darau blogai, ką gerai. Žinau savo kryptį ir ja einu. Viskas manyje jau susitupėjo, susigulėjo. Ateinu į sceną ir joje drąsiai jaučiuosi. Nebebijau ir pro šalį prašauti. Jei nuolat save kontroliuosi, galvosi, kaip nesuklysti, nebegalėsi atsipalaiduoti, su žiūrovais pašūkalioti. Gyvas grojimas toks jau yra. Aš su grupe dažniausiai dainuoju be fonogramos.
• Labai kovoju už žemaičių tarmę. Beje, ji – kalba. Lietuviai vis dar nesupranta, kad žemaičiai yra tauta, turinti savą kalbą. Kaip jos gali atsisakyti? Jei jums lieptų kalbėti latviškai, nejaugi lietuviškai pamirštumėt?

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.