Pokyčiams trūksta politinės valios

Lietuvos ūkininkams skaudžiausia, kad per trumpą laiką trąšų kainos pakilo 25–35 proc., taip pat intensyviai brangsta dyzelinas, o žemdirbių pagaminta produkcija net pinga, geriausiu atveju kainos kyla iki 5 proc. Tai reiškia kainų žirkles, kai produkcijos savikaina auga greičiau nei pagamintos produkcijos kaina. Tai tiesus kelias bankroto link.

Suprantu pagrįstą ūkininkų nerimą. Jie yra pažeidžiamiausia grandis maisto tiekimo grandinėje, nes neturi tiek derybinių galių, kad savo nuostolius perkeltų žemės ūkio produkcijos supirkėjams ar žaliavų, technikos, atsarginių dalių ir kitiems tiekėjams. Ūkininkai pagrįstai reikalauja valdžios imtis ryžtingų veiksmų ir valdyti situaciją šalyje. Tam Lietuvoje veikia atitinkamos institucijos, pvz., Konkurencijos taryba ar neseniai įkurta Maisto taryba. Deja, jos yra bedantės ir ūkininkų prekybiniams santykiams su perdirbėjais, prekybos įmonėmis ar tiekėjais įtakos beveik neturi. Tačiau kai kalba pakrypsta apie tai, kad krizių metu, gresiant masiniams atskirų žemės ūkio šakų ūkių bankrotams, valstybė turėtų įsikišti ir nustatyti, pvz., minimalias maisto žaliavų supirkimo kainas, kad būtų užtikrintas stabilus ir ilgalaikis maisto tiekimas vartotojams, paaiškėja, jog dabartinis politinis procesas nuo tokių sprendimų dar toli. Kol kas nėra tokios politinės valios.

Bet jei politikai neranda instrumentų reguliuoti pelningumą visoje maisto grandinėje – tarp žaliavos tiekėjo, perdirbėjo ir prekybininko, – tai bent jau, priimdami mokestinius įstatymus, žemdirbių neskriaustų mokesčiais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tiesioginiai mokesčiai žemdirbiams beveik nebuvo padidinti, tačiau valdžia nustatė naujų arba padidino senus mokesčius kitiems verslams, kurių prekes ar paslaugas pirkdami ūkininkai yra priversti sumokėti ir į kainą įskaičiuotus mokesčius valstybei. Nuo sausio 1 d. ūkininkai, pirkdami, pvz., importuotą salietrą, turi sumokėti į jos kainą įskaičiuotą CBAM (CO₂ taršos mokestį į Europos Sąjungą (ES) importuojamoms prekėms). Dėl šio mokesčio salietros importuotojai ją pabrangino 100–150 Eur. O jei tą pačią salietrą žemdirbiai perka iš ES ar Lietuvos gamintojo, tai turės padengti kasmet gamintojams didėjantį taršos mokestį. Ir jis nuolat didės iki 2034 m., kai nemokamų taršos leidimų iš viso nebeliks.

Didžiausia bėda su aplinkosauginiais mokesčiais, nes juos gamintojai ir importuotojai moka už jau praėjusius metus, o ūkininkas yra priverstas tuos mokesčius padengti iš karto, pirkdamas prekę. Dar viena problema – aplinkosauginių mokesčių skaičiavimo formulė yra tokia paini ir turi tiek daug kintamųjų, kad prekės pardavimo metu tiksliai apskaičiuoti būsimą mokėtiną mokestį neįmanoma. Todėl ūkininkai, pirkdami prekes, šiuos mokesčius sumoka ne tik avansu, bet ir su magaryčiomis, kad pardavėjas vėliau nebūtų priverstas sumokėti daugiau mokesčio, nei buvo įskaičiuota į parduotos prekės kainą.

Tad jei politikai neturi valios reguliuoti kainų, turi bent atsakingai peržiūrėti įstatymus, kuriais nustatoma atsiskaitymo už superkamą žemės ūkio produkciją tvarka, atsiskaitymo terminai ir kitos sąlygos. Kalbama ne tik apie Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo, vadinamąjį Pieno, įstatymą, bet ir apie daugybę kitų teisės aktų, reguliuojančių ūkininkų ir supirkėjų santykius.

Politikai turi instrumentų iš dalies koreguoti rinkos sąlygas, nustatydami diferencijuotus mokesčius ir taip apsaugodami silpnesnę derybinę galią turinčius dalyvius. Silpnesniems sąžininga būtų tikėtis didesnės paramos. Matyt, reikia dar kartą grįžti prie paramos paskirstymo mechanizmų, aiškiai nustatyti, kas yra žemės ūkio produkcijos gamintojai, ir remti tik juos.

Politikų labai mėgstamas raginimas žemdirbiams kooperuotis, žadant, kad kooperacija sustiprins jų derybines galias, be to, ūkininkai galėtų būti atsakingi ne tik už žaliavą, bet ir už jos perdirbimą, o gal net ir apimtų kooperuotą prekybą. Iš esmės politikų požiūris ir kalbos teisingos. Daugelio problemų dėl žemų produkcijos supirkimo kainų Lietuvos žemės ūkiui nekiltų, jei kooperacijos lygis Lietuvoje būtų panašus į Skandinavijos šalių. Bet kol tokio lygio kooperacijos nėra, jos stiprėjimą užtikrinti gali tik investicijos. Nuosavu kapitalu ūkininkai nedaug gali nuveikti, nors jie stengiasi ir yra gerų pavyzdžių, kai jiems sekasi. Bet turi būti lengviau pasiekiamas skolintas kapitalas ir turėtų būti parama, kurios kooperatyvams yra gerokai mažiau nei ankstesniais ES finansiniais laikotarpiais.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas JUKNEVIČIUS