Pomidorų auginimas – kaip plaukimas upe

Balkone ar dykumoje, laukuose ar kalnuose – bet kur galite auginti veislinių pomidorų. Skirsis tik sprendimai, kaip tai padaryti. Ne veltui veislinių pomidorų auginimą galima palyginti su plaukimu upe, kur svarbu žinoti, kada plaukti pasroviui, o kada irkluoti. Visa tai rasite šiame pašnekesyje. Patarimais apie pomidorų auginimą ne tik Lietuvoje, pasvarstymais, kodėl tai prasminga, kaip iš to proceso pasisemti kuo daugiau džiaugsmo ir įskelti kūrybinės kibirkšties, dalijasi Prancūzijoje gyvenanti Danielė Šležienė, kraštovaizdžio dizainerė ir profesionali dailininkė, skulptorė, jau septynerius metus gyvenanti tarp Lietuvos, Anglijos ir Prancūzijos. Kai pažvelgsite į pašnekovės kūrinius su pomidorais, pasakysite, kad tokiu originaliu ir pagarbiu rakursu pateiktų daržovių dar nebuvote matę.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Kodėl susidomėjote pomidorais, kai ir be jų veiklos netrūksta?

Veisliniais pomidorais buvau užkrėsta! Aistringi kolekcininkai dalijasi savo pomėgiu ir ši estafetė keliauja tolyn, plinta. Taip užkrėtusi esu ne vieną ir aš! Mano paskaitų klausytoja padovanojo maišelį, pilną veislinių pomidorų sėklų (60 ar 80 skirtingų veislių), ir jos įkrito į labai tinkamą dirvą visomis prasmėmis.

Vietoje to, kad išsigąsčiau skaičiaus, pirmais metais spėjau pastudijuoti informaciją apie veisles ir iki pavasario įsigijau dar beveik 120 veislių. Pirmas įspūdis buvo pribloškiantis! Gavau dar vieną unikalų požiūrio kampą į sodininkavimą ir sodo dizainą. Paradoksalu: kuo daugiau žinių pasisemi, tuo sklandžiau jos sugula.

Kodėl verta auginti pomidorus ne tik Lietuvoje?

Dėmesys veisliniams pomidorams nemažėja. Lietuvoje išaugusi ištisa veislinių pomidorų augintojų karta, susibūrusi bendruomenė nuolat plečiasi. Tiesa, ne visi šios srities žinovai ir tuo besidomintys lietuviai gyvena Lietuvoje. Šiuo metu mano sodas yra Prancūzijoje, kur šią vasarą du mėnesius grunto paviršiuje buvo daugiau kaip 50 °C, o žmogus, kurį matau kaip mūsų Mokytoją, gyvena Norvegijos kalnuose.

Veisliniams pomidorams labai svarbus laikas. Pomidorai nėra trumpos vegetacijos (kaip ridikėliai), jie mūsų daržuose yra vieną sezoną, nors botaniškai pomidorai yra daugiamečiai. Paprasta tiesa, tarytum net nesvarbi, bet čia slypi pirmasis raktas.

Vieno sezono augalas – visas jo gyvenimas vyks ne per visus metus, etapais. Tarsi plaukiant sraunia upe – kai kur srovė neša, o kai kur mums reikia pasiirti, kad nestrigtume ar neapvirstume. Kelionė turi tilpti į vieną sezoną. Jei kur nors suklysime, prarasime tų metų sezoną. Nuostoliai gali būti minimalūs, bet gali būti ir lemtingi, todėl startui ir kelionei turi būti pasiruošta. Irklavimo etapai yra labai intensyvūs, kartais kelios dienos lemia, ar viskas išgyvens, ar žus. Kokie yra etapai? Tai savo poreikių, galimybių ir vietos duotybių analizė, veislių pasirinkimas ir atsakingas sėklų įsigijimas, sėja, persodinimas, išsodinimas į nuolatinę vietą, tręšimas, formavimas, genėjimas, derlius, priežiūros būdo numatymas, galimų problemų sprendimai.

Visa turi būti atlikta laiku, tik kiekvieno sodininko laikas ir vietos šiek tiek skirsis, priklausomai nuo veislių ir pasirinkto auginimo būdo (lauke, šiltnamyje ar vazonuose). Todėl nesidairykite į kitus! Būtina iš anksto pasirūpinti etiketėmis, kuoliukais, rišamąja medžiaga, kitais priedais, reikia turėti vaistinėlę augalams – bėdai ištikus ar profilaktikai.

Labai svarbu įvertinti savo jėgas – kiek galime prižiūrėti augalų vienetų, kad jie būtų tinkamai sužiūrėti, būtų laiko juos stebėti ir mėgautis individualiai, nepavargstant nuo darbų.

Kaip kuo greičiau prisitaikyti prie sąlygų, kurios ne visada palankios?

Teko gyventi ne vienoje Europos šalyje, tad viena yra sodininkauti Lietuvoje, o visai kitaip atrodo pažvelgus iš kitų perspektyvų. Regis, kas čia gali skirtis? Pomidoras yra pomidoras, jam reikalingos optimalios sąlygos niekur nesiskiria. Skiriasi auginimo sąlygos – ne tik gamtinės, bet ir tradicijos.

Atvykusi į naują vietą pirmiausia dairausi dviejų priešingų dalykų – kaip sodininkauja vietiniai gyventojai ir ką jie daro iš inercijos, tradiciškai, bet nebūtinai teisingai, ką galima būtų daryti ir kitaip, gal geriau, lengviau, paprasčiau.

Tai matau kaip erdvę žinioms ir patirčiai iš daugelio skirtingų vietų panaudoti. Gebėti atsirinkti tai, kas gali būti naudinga Lietuvoje, ir atmesti tai, kas buvo atsivežta kaip norma iš Lietuvos, bet neveikia čia ar kitur. Tad radus savo optimalų variantą su vietos dvasia, sodininkavimas užima mažiau laiko, nei atliekami ne visada reikalingi privalomi ritualai: ravėjimas, laistymas, genėjimas, tręšimas ir t. t.

Viskas vyksta tik tiek, kiek reikia ir kada reikia. Svarbu žinoti – kodėl? Tam svarbi vietos duotybių analizė ir ko norime pasiekti. Tada ieškomi būdai, kaip tai padaryti. Savotiškas matematikos uždavinys, nepamirštant, kaip būtiną duotybę įrašyti ir laiką, kad būtų galima pasimėgauti procesu.

Kaip patartumėte augintojams pasirinkti, neapsvaigti nuo pomidorų gausybės?

Yra keli būdai ir, žinoma, naudojame juos visus po truputį, nors kai kurie sukelia šiek tiek problemų.

Pirmas būdas – godžiai krautis į krepšelį vis naujas veisles. Net ir atsirinkus, ką akys mato, išeina nemažai. Net jei rinktumės, pavyzdžiui, rožes, žiūrėdami tik į žiedus, išeitų chaosas – veislių, lajų formų ir dydžių prasme: būtų vijoklinės, krūminės, aukštos, žemos, arbatinės, senovinės ir panašiai. Tas pats ir su veisliniais pomidorais.

Kitas būdas yra grupuoti pagal temas ir rinktis pagal poreikį, galimybes. Jis labiau disciplinuoja: pagal sukūrusio veisles žmogaus autorystę (vertinant juos kaip kolekcinius), pagal spalvas, skonį, vaisiaus formą, kero dydį ir formą, auginimo būdą, paskirtį naudojant, ilgalaikiškumą išsaugojant, atsparumą karščiui ar šalčiui – pomidorus galima skirstyti į determinantinius ir indeterminantinius.

Galima skirstyti ir pagal sodinimo vietą: lauke, šiltnamyje, po dangomis ar vazonuose. Pastarieji gali būti mini pomidorai, svyrantys, yra nuostabi „Dwarf Tomato Project“ serija, skirta auginti vazonuose. Tai normalaus dydžio pomidorai, tačiau augalai yra su kompaktiškesniu šaknynu. Kitais metais temas galima kaitalioti.

Trečias būdas yra sekti kitų rekomendacijas, bet taip atsidursime ties pirmu variantu – skoniai tikrai skiriasi visomis prasmėmis. Veislinių pomidorų skoniai kažkada mane labai nustebino, nes jie irgi turi pavadinimus, aprašymus, o tai jau atskira edukacijos ir ugdymo dalis. Pavyzdžiui, šokoladinės spalvos uoga (nenustebkite – botaniškai pomidorai yra uogos) – su dūmų skoniu ir citrusinių vaisių natomis. Arba samanų spalvos uoga, kurią perpjovus, žvilgsnį patrauks gaivi malachito žaluma su avietine akute, o skonis – su rūgštele, minkštimas kreminės konsistencijos, nemiltingas. Sunku atsispirti!

Esminis patarimas – pradėkite nuo savo poreikių ir galimybių.

Kiek šis pomėgis susijęs su Jūsų darbu?

Tai susiję tiesiogiai su visomis mano profesijomis. Kaip Dailės akademiją baigusi skulptorė noriu papasakoti istoriją: prieš kelis dešimtmečius pasaulyje buvo paskelbta, kad tas, kuris sukurs nežemišką kraštovaizdį, gaus didžiulį piniginį prizą. Tačiau šios premijos nė vienas negavo, nes niekas nesugebėjo sukurti to, kas nebūtų žemiška.

Gamta moko ne tik gamtininkus, bet ir visus be išimties: menininkus, mokslininkus ir t. t. Net ir supermodernios technikos dizainas, įskaitant konstrukciją ir vaizdą, gali būti nusižiūrėtas nuo vabzdžio, grybo ar pomidoro.

Kuo didesnė rūšių ar veislių įvairovė, tuo įdomiau! Mokėti įžvelgti detales, panašumus ir skirtumus, formas, spalvinius derinius – puikūs kūrybiškumo pratimai, naudingi visose gyvenimo srityse. Kai kurios veislinių pomidorų uogos tikrai atrodo kaip asteroidų skulptūros iš kosmoso arba turi žievelę kaip žvaigždėtas dangus, o pjūvį kaip ūkas (kosminių dulkių debesis)! Štai jums ir žinios iš astronomijos srities…

Mano sąraše visada yra ir panašių ekstremalios išvaizdos variantų. Pomidorus naudoju ne tik puošybai ir fotosesijoms – jie nenusileidžia ir skoniu. Pavyzdžiui, ‘Reisetomate’ primena spanguoles. Todėl šiemet auga ir toks pats geltonas ‘Phil’s One’, žalias ‘Phil’s Two’, raudonas ‘Godzilla’. Dar nesulaukiu visiškos anomalijos ‘Tomate trèfle du Togo Rouge’, kurio uogytės atrodo kaip suvertos ant smilgos.

Kaip kraštovaizdžio dizainerė tvirtinu, kad nėra nieko geriau mokantis sodo dizaino, kaip praktika ir daržas. Ten galima išmokti gamtos ir meno taisyklių, zonavimo, komponavimo, planavimo ir dar daugiau, be to, dar ir gardžiai pavalgyti.

Anglijoje dirbau vyriausiąja sodininke ir likau labai nustebinta – profesionali daržininkystė kaip sodo priežiūros dalis jau nyksta, nebėra daug specialistų. Vis dėlto būtent dėl šių žinių buvau pasirinkta vyriausiąja sodininke į kelis labai stambius objektus, pilaites. Nors daržas ten buvo tik didelės dėlionės dalis kartu su šiltnamiais, jį supančiais arboretumu, gėlynais, rožynu ir t. t., būtent daržas yra vienas iš aukšto statuso simbolių, nesvarbu, ar Londone, ar užmiesčio namų valdose. Jau ir Lietuva ne išimtis.

Tai vertinga man kaip lektorei – kai žinias reikia perteikti kitiems, išmoksti kitaip stebėti, dar daugiau analizuoti, stengiesi apibendrinti žinias, prisikasti iki esmės. Tad visada sakau: įprotis kategoriškai tvirtinti tai, ką žmonės yra matę savo akimis, yra nerimta. Norint būti liudininku, pirmiau reikia suprasti, ką matai. Mokomės tik abejodami ir keldami klausimus. Ir kartu tai vis dėlto pomėgis. Aš žaidžiu ir mėgaujuosi. Bendraminčių draugyste – taip pat!

Kokių gerųjų emocijų teikia bendravimas su augalais, kokių jų galimybių, grožio kartais neįžvelgiame – ir suklystame?

Iš augalų išmokau, kad esame visuma. Bendrystė yra kerinti, pasaulyje, kaip ir namuose, jaučiuosi saugi. Taisyklės yra bendros augalams ir žmonėms, visai bioįvairovei – jos egzistuoja, norime to ar ne.

Kai kas nors nudrasko pomidorų lapus ir tvirtina, kad nešasi pomidorus kibirais – tikrai ne, nepriimtina, tai skriauda ne tik augalui, bet ir pačiam sodininkui. Tokius vaizdus galima matyti internete, bet tam yra priežasčių, ir tai toli gražu nėra taisyk­lė, garantuojanti derlių. Dažniausiai tai tik pasekmė.

Kad užaugintų vaisių, obelis turi turėti tam tikrą skaičių lapų – kiekvienam vaisiui. Taip pat yra su citrinmedžiu (apie 12–15 lapų). Obelis yra ne visžalė, tad pabaigusi derėti, ji pasirūpina savimi ir natūraliai netenka visų lapų rudenį.

Citrinmedis yra visžalis, praradęs lapus, rizikuoja žūti, nes vis tiek atkakliai augins vaisius, kad išliktų. Pomidoras auginamas kaip vienmetis. Netenkame augalo su paskutiniu derliumi. Nudraskius lapus nebus nei to, ką jis galėtų duoti.

Genėti ir formuoti augalą būtina, bet žinant, kodėl tai daroma ir kada reikia, o ne pamačius nuotraukas.

Pavyzdžiui, mano pomidorų uogos karštyje išvirtų, jei nebūtų ne tik lapų, bet ir vienos kitos piktžolės kaimynystėje. Galimybių dažniausiai neįžvelgiame todėl, kad įsikibę darome kaip visi – tiek auginant, tiek naudojant. Iš daržovių ir pomidorų gaminu uogienes ir saldainius, juos džiovinu. Džiovintus įvairių spalvų pomidorus įmaišau į vaisių ir riešutų mišinius.

Supjaustytus riekelėmis pomidorus galima džiovinti iš karto arba užpylus karštu sirupu (nedaug apvirus). Reikia palaukti, kol atvės, o tada džiovinti. Man gardu su vaniliniu cukrumi, kartais panaudoju šeivamedžio žiedų sirupą. Svarainių sirupas jau būtų per stiprus, nebent tiktų neprinokusiems pomidorams.

Nereikėtų pamiršti ir pomidoro žiedų. Juk ir bulvė kažkada atkeliavo kaip gėlyno augalas, tad kartais pasimerkiu ir žydinčių pomidorų.

Kokiais dar atradimais gali nustebinti lysvė, kitos daržovės, kai augini jas pats?

Pirmas atradimas buvo gana maištingas – mums melavo ir tebemeluoja. Gauname saujelę dėlionės elementų ir receptų, o apie bendrą piešinį, vaizdą tik dabar po trupučiuką kalbama. Kai kurie iš tų elementų nebūtini, net visai nereikalingi – kad ir plastikiniai borteliai sode, ir dar ilgas sąrašas prekių ar informacijos, kuri lyg ir ne melas, bet ir ne tiesa.

Jei norime būti sveiki, nereikia susipirkti visko, kas yra vaistinėje. Pradžiai turime pažinti save, pasirūpinti savo sveikata, sveikai gyventi, stiprinti imunitetą – ir jokiu būdu neapsikrauti. Tik ištikus nelaimei griebiamės vaistų, kartais prireikia ir antibiotikų ar net operacijos.

Su sodu, augalais yra tas pats. Ir tiesiogine prasme (sveikatos ir vaistų), ir kalbant apie tai, kas būtina gražiam ir sveikam gyvenimui, o kas ne. Vis dėlto vieniems kasmet reikia išbandyti šimtus naujų veislių, kitiems iki visiškos laimės pakanka stebėti kelis vazonėlius. Kai kam norisi iki dantų apsiginkluoti naujausia įranga, trąšomis, dirvožemio substratais su įvairiais priedais, kiti supranta, kad dirvožemis nepakeičiamas vien tik keliais maišais substratų mišinio, yra gerokai patikimesnių ir ilgalaikiškesnių alternatyvų sodo kūrybos ir priežiūros srityje.

Daržovių lysvės naudingos, nes puikiai demonstruoja mūsų požiūrį į gyvenimą iš esmės. Tai veidrodis. Parodyk man savo daržovių lysvę – ir aš pasakysiu, kas Tu.

Danielės Šležienės nuotraukos

2022-10-24 Susijusios temos - skaitykite: pomidorai, pomidorų veislės, pomidorų auginimas