Požiūris į vietos bendruomenės veiklą ties virsmo tašku: ne tik kultūra, bet ir pilietinė galia bei visuomenės saugumas

Istoriškai stipri bendruomenė telkdavo ir palaikydavo savo narius sunkiais laikais – nelaimių atvejais, krizėmis. Ji burdavo žmones ir stiprindavo pozityvias emocijas per asmenines ar valstybines šventes, saugodavo vietos tapatybę, tradicijas ir kultūrą. Tačiau tai – tik išoriškai matomi veiklos rezultatai.

Pažvelgus giliau, matyti, kad bendruomenės svarba slypi jos poveikyje nariams. Veikli bendruomenė ugdo žmonių gebėjimus domėtis ir rūpintis vietos reikalais, kurti ir palaikyti gyvenamąją aplinką, skatina savanorystę. Tokiose aplinkose formuojasi visuomenės pilietinė galia – atsakingi, iniciatyvūs žmonės, kurie įsitraukia į vietos reikalų sprendimų priėmimą, prisideda prie bendros gerovės kūrimo.

Vis daugiau dėmesio šiandien skiriama visuomenės saugumui, o vietos bendruomenės čia taip pat turi reikšmingą vaidmenį. Kai gyventojai geriau pažįsta vieni kitus, jie lengviau dalijasi informacija, rūpinasi ne tik savo, bet ir aplinkinių saugumu. Tai didina atsparumą išorinėms grėsmėms – pavyzdžiui, propagandai ar dezinformacijai. Be to, bendruomenė tampa pagrindu greitesniam ir koordinuotam veikimui ištikus nepaprastosioms situacijoms – stichinėms nelaimėms, krizinėms situacijoms, net karo grėsmei. Vadinasi, stipri bendruomenė prisideda ne tik prie socialinės gerovės, bet ir prie visuomenės saugumo stiprinimo.

Šiandien, vertinant Lietuvos aktualijas, akivaizdu, kad atėjo laikas iš naujo permąstyti vietos bendruomenių vaidmenį ir jų veiklos galimybes. Nemažai pastangų anksčiau buvo skiriama tam, kad bendruomenės būtų nukreiptos į viešųjų paslaugų teikimą savo nariams, kultūrinių iniciatyvų organizavimą. Tačiau dabartinis kontekstas leidžia jų potencialą matyti daug plačiau.

Vietos bendruomenė – tai ne tik visuomenės „ląstelė“, bet ir svarbi atsparios, tvarios valstybės sudėtinė dalis. Valstybės interesas – užtikrinti palankias sąlygas tokioms bendruomenėms kurtis ir augti. Tam reikalingas kryptingas požiūris, koordinuota viešoji politika ir institucijų gebėjimas matyti bendruomenių veiklą kaip tarpsektorinę sritį. Reikia sisteminio požiūrio, apimančio skirtingas viešosios politikos kryptis – švietimą, kultūrą, socialines paslaugas, saugumą.

Tad institucijos, atsakingos už vietos bendruomenių reikalus, turėtų gebėti formuoti horizontalią viešąją politiką. Viena iš galimų krypčių – planuojama Regionų ministerija. Tokia institucija galėtų nacionaliniu mastu koordinuoti bendruomenėms skirtas viešąsias programas, padėti savivaldybėms kurti ir puoselėti gyvybingas, įgalintas bendruomenes.

Prof. Andrius STASIUKYNAS, 

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Valstybės valdymo ir lyderystės studijų programos vadovas