Prekybininkų konkurencija – nuostolis pieno gamintojams?

AB „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius TRUMPA:

„Tam, kokia kaina pieno produktai pateikiami parduotuvių lentynose, pieno perdirbėjai negali daryti jokios įtakos. Mes deramės dėl didmeninės kainos su prekybos tinklais, o sutartyse pagal įstatymų reikalavimus nėra apibrėžta, kokia kaina bus lentynose arba kokį procentą užsidės prekybininkai. Perdirbėjai dėl galutinės kainos pirkėjams Lietuvoje neturi jokios įtakos.

Ir į prekybininkų tarpusavio konkurenciją mes negalime kištis, ir nelabai tuo domimės. Mes, perdirbėjai, stengiamės parduoti produkciją kuo didesne įmanoma kaina rinkoje, kad galėtume daugiau uždirbti ir daugiau mokėti ūkininkams – pieno gamintojams.

Visoje Europos rinkoje sviesto kainos krenta drastiškai, jau ne procentais, o kartais, todėl prekybininkai turi galimybę nusipirkti sviesto pigiau ir, norėdami daugiau parduoti, mažina kainą. Tai normali rinkos veikimo ekonomika. Kai sumažina daugiau nei konkurentai, parduoda daugiau. Konkurentai sureaguoja ir kainą dar daugiau sumažina, jeigu tik turi tokių galimybių. O šiuo metu kaip tik ir yra tendencija, kad pieno produktų kaina rinkoje krenta. Parduodame ne tokia kaina, kokios norime, o tokia, kokia yra rinkoje.

Jeigu prekybininkų pasiūlyta kaina yra mažesnė, nei mes galime parduoti kitur, pvz., eksportuoti į arabų šalis, tai mes tada neparduodame saviems prekybininkams. Produktus vis tiek turime kažkur parduoti, kaip sakoma, karvei spenių neužriši. Kiekvieną dieną reikia ją pamelžti, o mes kiekvieną dieną turime supirkti pieną ir jį perdirbti.

Vokietija didžiąją dalį perdirbto pieno realizuoja vietinėje rinkoje, todėl jiems labai svarbu, kokios tos kainos yra vietinėje rinkoje. Lietuvoje – atvirkščiai, kadangi mes didžiąją dalį – apie 75 proc. – pieno produktų parduodame eksportui, todėl mums ypač svarbu, kokios ten yra kainos. Vokietijos ūkininkai siekia, kad sviesto kainos parduotuvėse būtų aukštesnės, tada perdirbėjai jiems galėtų mokėti geresnes kainas, bet pirkėjai nori, kad sviestas parduotuvėse būtų pigesnis. O pirkėjų yra žymiai daugiau nei ūkininkų.“

Konkurencijos tarybos Konkurencijos politikos grupės vadovė Eglė MALONYTĖ:

„Konkurencijos taryba nėra detaliai susipažinusi su situacija Vokietijoje ir negali jos komentuoti. Todėl teikiame bendro pobūdžio komentarą pagal savo kompetenciją.

Kainų karai yra viena iš verslo strategijų ir konkurencijos išraiška. Galimybę verslui laisvai pasirinkti taikomas savo parduodamų produktų kainas numato tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos (ES) teisės reikalavimai. Intensyvi prekybos tinklų konkurencija, akcijos ir nuolaidos yra naudingos vartotojams, nes šie gali produktus įsigyti mažesnėmis kainomis.

ES teisės aktai numato, kad, siekdami didinti savo derybinę galią, žemės ūkio produktų gamintojai, laikydamiesi nustatytų sąlygų, gali kartu parduoti produktus per gamintojų organizacijas ir tokiu būdu užsitikrinti palankesnes produktų pardavimo sąlygas. ES lygmeniu šiuo metu vyksta diskusijos dėl galimybių šį reglamentavimą padaryti dar palankesnį žemės ūkio produktų gamintojams.

Verslui nėra draudžiama nustatyti ir labai mažų prekių kainų, jeigu tokius sprendimus įmonės priima savarankiškai ir nederina veiksmų su konkurentais (arba prekių tiekėjai – su platintojais). Konkurencijos teisė draudžia tik dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje užimančioms įmonėms taikyti vadinamąją grobuonišką kainodarą, kai prekės ar paslaugos parduodamos žemiau savikainos, taip siekiant išstumti konkurentus iš rinkos. Vis dėlto tam, kad įmonė būtų pripažinta užimanti dominuojančią padėtį, ji turėtų nesusidurti rinkoje su veiksminga konkurencija arba turėtų galėti elgtis pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų.

Prekybos tinklai Lietuvoje turi laikytis ne tik Konkurencijos įstatymo, bet ir Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo reikalavimų. Pastarasis įstatymas draudžia didelę rinkos galią turinčioms mažmeninės prekybos įmonėms, šiuo metu – penkiems didiesiems prekybos tinklams, perkelti veiklos riziką maisto ir gėrimų tiekėjams, primetant jiems papildomus įsipareigojimus arba varžant jų galimybes laisvai veikti rinkoje. Pavyzdžiui, prekybos tinklams draudžiama reikalauti iš tiekėjo atlyginti už sutikimą pradėti prekiauti tiekėjo prekėmis („įėjimo“ mokesčių) ar kompensuoti tinklų negautą ar gautą mažesnį, negu tikėtasi, pelną už parduotas tiekėjo prekes ir kt. Šiame įstatyme įtvirtintais draudimais siekiama užtikrinti tiekėjų ir didžiųjų prekybos tinklų interesų pusiausvyrą.

Jeigu Konkurencijos taryba gautų duomenų apie galimą įmonių susitarimą dėl kainų Lietuvoje ar informacijos, kad didieji prekybos tinklai taiko nesąžiningus veiksmus tiekėjų atžvilgiu, svarstytų galimybę pradėti tyrimą.“

Redakcijos ir Konkurencijos tarybos nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.