Problemos skamba kaip laidotuvių maršas...

„LPGA tarybos posėdyje priimtą rezoliuciją išsiuntėme visiems europarlamentarams, visoms frakcijoms, Prezidentui, Seimo pirmininkui, Vyriausybei. Po to susitarėme susitikti su premjere Inga Ruginiene. Kartu važiavo ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos atstovai, tad kalbėjomės ir apie labai dėl CO₂ dedamosios pabrangusias trąšas, ir apie sutartį su MERCOSUR šalimis. Akcentavome, kad kai smulkiausieji pieno gamintojai už 1 l pieno gauna tik 10 ct, tai jie jau yra visai arti susinaikinimo. Premjerė pastebėjo, kad ir žemės ūkio ministras turėtų padėti atsirasti Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo (Pieno) įstatymui bei strategijai, kaip gelbėti pieno ūkius, kad jie nebūtų žlugdomi. Premjerę informavome, kad jei nebus sprendimų dėl brangių trąšų, traktoriai vėl gali išvažiuoti iš ūkių. Laukiame atsakymo iš premjerės ir į minėtą rezoliuciją, kurioje teigėme, kad degalų lengvata turėtų būti taikoma ir pieno kooperatyvams, nes jie, pieną atvežę iki pieninės vartų, priversti jį parduoti po 25 ct/kg. O kiek degalai kainuoja?

Rezoliucijoje taip pat rašėme ir prašėme, kad smulkiesiems ūkiams, laikantiems nuo vienos iki dešimties karvių, nebūtų mokama mažiausia išmoka. Dabar yra keturios pieno gamintojų grupės, todėl prašome vieną grupę panaikinti ir vienai grupei priskirti laikančius nuo vienos iki penkiasdešimties karvių. Taip ir mažesni ūkiai už karves gautų didesnes išmokas. Premjerei minėjome, kad ir europinės išmokos Lietuvoje dabar yra mažiausios tarp Europos Sąjungos (ES) šalių, o ateityje žada jas dar sumažinti. Užsidaro pieno fermos, todėl prašome, kad valstybė jas išpirktų ir sudarytų sąlygas jauniems ūkininkams įsigyti fermas išsimokėtinai. Tuomet nereikėtų statyti naujų, kurioms statybos leidimų reikia laukti trejus metus.

Šiuo metu 1 tona salietros kainuoja jau daugiau nei 400 Eur, tad tokios kainos tapo didžiule rykšte ne tik pieno gamintojams, bet ir kitų galvijų augintojams, grūdininkams. Mat už antros klasės grūdus supirkėjai moka tik po 165 Eur/t. Tad už kokius pinigus reikia pirkti trąšų, taip pigiai pardavus grūdus?

Matome, kaip žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos ūkininkus varo į neviltį, kaip ILTE vengia suteikti lengvatinių kreditų žemės ūkiui, kad žemdirbiai galėtų padengti skolas ar įsigyti trąšų. Tai labai opi problema. Aktualu ir tai, kad dabar prekybininkai pasiima 40 proc. pieno produktų kainos, o likusiems šios grandinės dalyviams – pieno gamintojams ir perdirbėjams – siūlo pasidalinti tai, kas liko. Be to, kas galėtų paaiškinti, kokia kaina prekybininkai perka pieną, kefyrą, varškę, sviestą, kad vėliau taiko tokias nuolaidas? Labiau panašu, kad ne nuperka, o pasiima pieno produktus iš perdirbėjų, jeigu gali skelbti akcijas apie taikomas 30–40 proc. nuolaidas. Perdirbėjai spaudžia mus, pieno gamintojus. O ką spausti mums – belieka karvei sumažinti duodamų pašarų kiekį, kad ji galėtų prasimaitinti už 10 ct nuo kiekvieno litro duodamo pieno?

Visoje ES keliame opią problemą – ūkininkas negali gauti mažiau pajamų, nei yra žaliavos gamybos savikaina. Nežinia, kokia bus įsteigta laboratorija ar „observatorija“, kuri sugebės suskaičiuoti ūkininkų užaugintos produkcijos savikainą. Jeigu ūkininkas gauna mažiau, nei kainuoja pagaminti, jis turi bankrutuoti. Valstybė pasiima pridėtinės vertės mokestį, perdirbėjai ir prekybininkai atsiriekia savo dalį, o ūkininkui belieka tik 21 proc. produkto kainos. Kodėl taip yra? Juk ūkininkas priverstas auginti gyvulį dvejus metus, kuris tuo metu jam jokio pelno neduoda. Tik vėliau gali parduoti pieną ir atsiimti pinigus, kurių beveik negauna. Dėl to ir tokios pasekmės – vien spalį Lietuvoje 3,5 tūkst. karvių išvažiavo į mėsos kombinatus. Jos ir toliau važiuos, nes niekas nežino, kiek mūsų šaliai reikia pieno bei mėsos ir ar išvis jų reikia. Lietuvoje „gaminami“ tik dirbtiniai ūkininkai, kuriems nieko netrūksta – nusiperka žemės ir jiems net nereikia keisti jos paskirties. Dar tokie miestiečiai ir milijonus gauna, tai yra 30 proc. padidintą išmoką. O tikriems ūkininkams išmokas ES skiria todėl, kad jie, gamindami produkciją, gauna per mažas pajamas. Mums tos išmokos reikalingos, o aniems už ką pinigai dalijami? Už tai, kad nusipirko žemės, vieną kartą pievą numulčiavo ir tapo ūkininku? O „ūkininku“ tapo todėl, kad nereikėtų į kitokią paskirtį keisti žemės ūkio paskirties žemę, galėtų statyti bet kokius pastatus. Valdžia nekalba apie tai, kad reikia remti tik tuos, kurie gamina žemės ūkio produkciją, o ne tuos, kurie mulčiuoja žolę, ją pjauna ar ne.

Jau šį, o gal ir kitą mėnesį susitiksime su Latvijos, Estijos, Suomijos žemės ūkio ministrais, tų šalių žemdirbių organizacijų atstovais, kalbėsimės apie trąšų kainas, išmokas, kokią stambių ūkių ateitį mato mūsų kaimynai. Mat tokiems ūkiams išmokų riba sumažinta iki 100 tūkst. Eur ir dar žada mažinti. O tiems, kurie turi iki 10 ha, netaikomi Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimai, nereikia paisyti jokių kitų programų, tik nusišienauti ar numulčiuoti, ir gauna 3 tūkst. Eur. Kam tada dirbti žemę ar ką nors daryti? Todėl visi baltiečiai bandome susijungti, tikimės, kad mums pritars dar ir lenkai – turi būti bendra strategija, turi išlikti ramsčiai, kaimo plėtros programa su visomis išmokomis, o ne taip, kaip dabar ruošiamasi sumesti visas lėšas į sanglaudos fondą. Ateis kuris nors į valdžią ir paklaus: „O kam tiems žemdirbiams reikia, ar jie nori pirkti traktorius?“

Dar susitiksime su prezidento patarėjais, eisime pas prezidentą, žiūrėsime, kaip jis aiškins tą sąlygą – kada bus suvienodintos išmokos? Kodėl mes, įstoję į ES, konkurencinėje kovoje negalime nieko pasiekti? Gauname mažiausias išmokas, mažiausią produktų kainos dalį, todėl mūsų ir nelieka. Klausimas – ar Lietuvai reikia žemės ūkio? Jeigu ir toliau už grūdus mokės po 165 Eur/t, trąšos su visomis dedamosiomis bus pačios brangiausios, tada nebereikės auginti grūdų. Paskelbta, kad žemės ūkis – strateginė šalies ūkio šaka, tik nepasakyta kur – stalčiuje ar po sijonu. Mes pasiekėme, ko norėjome – žemės ūkis jau yra strateginė šaka, bet valdžia sumažino paramą.

Keliame ir kitą problemą – kaip bus su gyvulių ir paukščių ligomis? Mėlynojo liežuvio liga praėjo, nes dabar šalta, o jeigu vėl mašalai ją atneš? Kas ir kaip vakcinuos gyvulius? O jeigu dar snukio ir nagų liga? Visas lėšas Žemės ūkio ministerija nubraukė. Neaišku, duos ar neduos. Mes į Vyriausybės programą buvome įrašę ir lėšas kooperacijos plėtrai, kadangi perdirbėjai neišsprendžia mūsų problemų. Kooperatyvai turi stiprėti, sugebėti perdirbti pieną, tik su jų pagalba gautume už pieną tikrą kainą. Tada galėtume ir fermas statyti. Prašėme valdžios, kad už valstybės parduodamą žemę 50 proc. surinktų pinigų grįžtų į kaimą. Tada ūkininkai galėtų investuoti į fermų statymą. Juk dabar pasijuokimas, kad, turėdamas projektą, ūkininkas trejus metus negali gauti leidimo statyboms. Visokie balai, kvapai, įvairiausi reikalavimai ūkininkui, nors pasiusk...

Norime dar susitikti su Seimo KRK ir Aplinkos apsaugos komitetų nariais, su aplinkos ir žemės ūkio ministrais. Svarstytume ir spręstume visokių draudimų keliamas problemas – kvapų, statybų, trąšų ir pan. Viskas taip susipynę, kad nežinai, nuo ko pradėti. Gerai, kad važiavome traktoriais į Vilnių – nors nuo gyventojų pajamų mokesčių didinimo atsimušėme, kitaip būtų reikėję mokėti 32 proc. nuo pajamų, dabar liko 20 proc., o mažesniems ūkininkams – 15 proc. Viską krauna ant ūkininko sprando, galvoja, kad gumą bus galima tempti iki begalybės. Juk ta guma vieną kartą plyš.

Visko dabar neįmanoma išvardyti, yra prirašyti 44 lapai dėl biurokratinio aparato mažinimo, dėl būtinos sąlygos fermos projektui – pastatyti elektrinę, kurios ūkininkui visiškai nereikia. Mat, kad gautume papildomų balų, reikalauja elektrinės, palikti prie griovių kažkokius ruožus ir t. t., ir pan. Jei statau fermą, man turi duoti balus už pieno gamybos padidinimą, už karvių skaičių, už fermų statybą – tai būtų pagrindiniai dalykai, o ne pirmenybę teikti ekologiniam ūkiui, jaunam ūkininko amžiui. Jeigu nebe jaunas, tai fermos negaliu statyti?

Tokie pagrindiniai darbai, mes juos turime atlikti susitikę su visais valdžios atstovais. O jeigu ne, tai bus didelis žemdirbių suvažiavimas arba išvyksime traktoriais, tik dabar ne į Vilnių – važiuosime kiekviename rajone su 300–500 traktorių. Važinėsime tol, kol padangos sudils.

Pernai rengėme žemdirbių suvažiavimą...

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. vasario 20 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.