Produkcija iš ūkių skerdyklų ant prekystalių neužsiguli

Norint savo ūkyje ne tik auginti gyvūnus, bet ir juos skersti, galima visai nesunkiai tai padaryti. Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) supaprastintus reikalavimus, ūkininkai gali įsirengti mažas skerdyklas. Jose per savaitę galima išpjaustyti ne daugiau kaip 3 tonas mėsos. Tokios skerdyklos leidžia ūkininkams greičiau realizuoti produkciją, juolab kad vartotojai laukia mėsos tiesiai iš ūkininkų. Pirkėjai ją vertina dėl kokybės ir sąlygų, kuriomis gyvūnai laikomi nedideliuose ūkiuose.

Patirtį turėjo, bet nutraukė Pasak Kaišiadorių r. VMVT viršininko Marijono Kriaučiūno, jų rajone ūkininkų, kurie norėtų parduoti savo ūkiuose pagamintą produkciją, kol kas nėra labai daug. „Prieš kelerius metus turėjome tokią patirtį su žalio pieno pardavimu. Buvome išdavę tris leidimus prekiauti juo turguje, bet ilgai tai netruko. Pasirodo, parduoti vien tik žalią pieną ūkininkams ekonomiškai neapsimoka. Tokiu atveju reikėtų siūlyti ir pieno gaminių – varškės, sviesto, sūrio. Ūkininkai tai supranta, tačiau užsiimti pieno produktų gamyba gana sudėtinga, tad savo veiklą nutraukė, – sakė M. Kriaučiūnas. – Mes tik patarti galime, kaip reikia daryti, o kokia veikla užsiimti, kas jiems labiau apsimoka, ūkininkai sprendžia patys. Nors galiu pasidžiaugti, kad šiuo metu mūsų tarybai pateikti du prašymai gaminti sūrius ir varškę savo ūkiuose. Tai dvi tris karves laikantys žmonės, kurių ūkius jau aplankėme, patikrinome gamybines patalpas. Neišspręstų kai kurių klausimų yra, bet jeigu ūkininkai bus ryžtingesni, per mėnesį ar pusantro sprendimas turėtų būti priimtas teigiamas“, – teigė Kaišiadorių VMVT viršininkas. Jo manymu, sveikintina yra tai, kad žmonės jau aiškiai supranta, jog produktų, skirtų parduoti, gaminti kaip sau savoje virtuvėje negalima.

Tarnybos veikla – ne vien kontrolė „Viskas, ką norima tiekti į rinką, turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Vadinasi, gamybos patalpos turi būti tvarkingos, lengvai plaunamos, tad ir švarios, įrengti šaldytuvai, laikomasi prekių ženklinimo taisyklių. Pieno produktų gamintojų karvės privalo būti sveikos, pienas reguliariai tiriamas, tad viskas iš esmės nėra sudėtinga, bet neatlikę tam tikrų darbų nei produktų gaminti, nei juos parduoti leidimo žmonės negaus. Galbūt kai kam iš šalies mūsų tarnybos veikla atrodo tik nuolatinė kontrolė, bet ypač pastaraisiais metais dažniau ūkininkus konsultuojame pačiais įvairiausiais klausimais. Žmonės mūsų tarnyboje lankosi noriai, žinoma, ne visada visų jų pageidavimus galima išpildyti“, – sakė viršininkas. Kalbėdamas apie smulkiąsias skerdyklas, M. Kriaučiūnas minėjo, jog 2012-ųjų VMVT direktoriaus įsakyme dėl paukščių ir kiškinių gyvūnų šviežios mėsos tiekimo mažais kiekiais vietinei rinkai, apibrėžti visi veterinariniai reikalavimai, kurių laikytis būtina. Pagrindinis jų – pagamintas produktas turi atitikti maisto saugos ir ženklinimo reikalavimus.

Ar reikalingos sąlygos? „Mūsų rajone pirmąją mažą skerdyklėlę įsirengė ūkininkas Alvydas Pūras iš Dovainonių, dabar jis laiko iki 300 broilerių. Visas procesas, nuo tos dienos, kai ūkininkas, atvykęs į VMVT, pareiškė norįs tokią veiklą vykdyti, iki skerdyklos paleidimo truko maždaug metus. Pirmiausia VMVT specialistai turėjo nuspręsti, ar ūkyje iš viso yra tam reikalingos sąlygos. Ūkininkas turi turėti skersti ir apdoroti skirtas patalpas ir tinkamai jas prižiūrėti, laikytis švaros ir tvarkos, tad mūsų specialistai vyksta į ūkį tuo įsitikinti. Įrangos mažoms skerdykloms užtenka minimalios, bet ir čia yra tam tikra tvarka, kurios privalu laikytis, pavyzdžiui, paukščiai ar kiti gyvūnai pirmiausia turi būti apsvaiginami. Tam reikia skirti investicijų, kurios nėra didelės, bet neišvengiamos“, – sakė M. Kriaučiūnas.

Ir mažoms, ir didelėms – reikalavimai vienodi Skerdenos tvarkymas taip pat turi vykti pagal pagrindinius higienos ir sanitarijos reikalavimus. Žodžiu, reikalavimai mažoms skerdykloms yra tokie patys kaip ir didelėms, tik darbų apimtys yra mažesnės. „Ūkininkai, kurie ketina įsirengti mažą skerdyklą ūkyje, dažniausiai nėra naujokai rinkoje, nes naudojosi kitų skerdyklų paslaugomis ir jau turi savus pirkėjus. Pastarieji ieško šiek tiek išskirtinės savo kokybe produkcijos, vertina rankų darbą. Bet jeigu ūkininko siūloma paukštiena neatitiks pagrindinių svarbiausių sanitarijos, higienos ir kokybės reikalavimų, o ši turi būti net geresnė nei siūloma didžiuosiuose prekybos centruose, verslas neišsilaikys. Tačiau mūsų rajono ūkininkai, kurie paukštieną veža į Kauno turgus, tvirtina, jog per pusvalandį ar valandą viską parduoda, vadinasi, produkcija paklausi, o kokybė puiki. Tai labiausiai džiugina, – sakė M. Kriaučiūnas. – Jeigu ūkininkas per savaitę vykdo du tris skerdimus, šviežia produkcija nedideliais kiekiais pasiekia pirkėjus. O tokie pavyzdžiai užkrečia. Prieš pusantrų metų mažą skerdyklą ūkyje įsirengti planavo mūsų rajono jaunas ūkininkas Linas Zabulionis. Jau antrus metus jis augina iki 1000 broilerių. Anksčiau paukščius skersti veždavo į sertifikuotą skerdyklą, bet pasvėręs visus už ir prieš nusprendė tai daryti ūkyje. Šiam ūkininkui, kaip ir A. Pūrui, nuo kreipimosi į Kaišiadorių VMVT iki skerdyklėlės paleidimo prireikė maždaug metų. Per tuos metus labai aktyviai bendradarbiavome.“

Negi smulkmena, kur įrengti kriauklę? Mat, jeigu ji bus įrengta netikusioje vietoje, gali tekti viską perdaryti. Tik žinoti, kad reikia turėti kur nusiplauti rankas, neužtenka. Todėl tam ir yra VMVT specialistai, kurie konsultuodami padeda tinkamai, pagal visus reikalavimus atlikti būtinus darbus. Ir vėliau, kada skerdyklos kontroliuojamos, bet kokių nesusipratimų būna gerokai mažiau. Nuo praėjusių metų gruodžio vidurio ūkininkas L. Zabulionis savo ūkyje ne tik augina broilerius, bet ir juos skerdžia. Kaip jis sako, tokį sprendimą priimti vertė noras vartotojams siūlyti geriausią prekę. „Žinoti, kas ir kaip daroma nuo auginimo iki skerdimo, būtina. Tik tokiu būdu galiu garantuoti puikią savo produkcijos kokybę, – sakė prieš penkerius metus Rusonių kaime ūkininkauti pradėjęs L. Zabulionis. – Ūkį perėmiau iš tėčio, kuris ir šiandien padeda kuo gali, juolab kad turi veterinarinį išsilavinimą. Bendru sutarimu nusprendėme auginti broilerius. O kai nusprendžiau, kad reikėtų juos ūkyje ir skersti, kreipiausi į Kaišiadorių VMVT. Galiu pasakyti, kad pirminės konsultacijos ir buvo pačios svarbiausios, nes viską, ką įrengiau ir toliau tobulinu, darau savo rankomis, nes samdyti darbininkus finansinių galimybių nėra“.

Klaidų daryti negalima „Taip, nes jas taisyti būtų per brangu, – aiškino ūkininkas Linas. – Dabar per savaitę skerdžiame 80–90 vištų, tačiau, pavyzdžiui, šaldytuvą įrengėme gerokai talpesnį, nes planuoju gamybos apimtis didinti iki 150 skerdžiamų paukščių per savaitę. Dabar visa skerdykla užima apie 50 kv. m, nors akivaizdu, kad be plėtros neapsieisime. Noriu pastatyti ir garažą, kuriame būtų galima išplauti autošaldytuvą, reikia atskiros patalpos ir atvežimo dėžutėms išplauti bei patalpos šalutinėms atliekoms laikyti. Visa tai turiu padaryti, jeigu noriu skerdimo apimtis didinti iki daugiau nei 150 broi­lerių per savaitę. Didesnių apimčių neplanuoju vien todėl, jog esu įsitikinęs, kad rankų darbas yra kruopštesnis, geresnis ir vartotojų puikiai vertinamas“, – įsitikinęs L. Zabulionis. Pasak ūkininko, viščiukus jis perka Dovainonių paukštyne ir juos augina mažiausiai 55 dienas, t. y. iki ribos, nuo kurios mėsa įgauna geriausias savybes. „To paties amžiaus gaidžiuko skerdena gali sverti apie 4 kg, o vištytės nesiekti ir 3 kg. Paukščius skersti renkame kiek­vieną atskirai, negaudome visų iš eilės“, – sakė L. Zabulionis, paminėjęs, jog ir pašarais paukščiams apsirūpina augindami javus.

Elena RINKEVIČIENĖ Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.