Prof. Osvaldas Rukšėnas: žmogui senstant, ne visos smegenų funkcijos prastėja

Prof. O. Rukšėnas – vienas garsiausių Lietuvos neuromokslininkų. Jis yra įkūręs Lietuvos neuromokslų asociaciją ir sukūręs pirmąją ir kol kas vienintelę Lietuvoje neurobiologijos magistrantūros studijų programą. Profesoriaus moksliniai interesai apima smegenų lytis, priklausomybes, smegenų senėjimą, hormonų poveikį smegenims ir netgi psichodelinių medžiagų terapiją. Šiuo metu mokslininkas atlieka eksperimentus su miegu, kurių rezultatus galės plačiau pakomentuoti vėliau.

Kadangi kalbėsime apie smegenų lytį ir skirtumus tarp lyčių, norėčiau sužinoti, kaip tai buvo nustatyta. Vertinant istoriškai, atrodo, neuromokslų tyrimų objektai dažniau būdavo vyrai. Ar dabar jau galima sakyti, kad tyrimuose pasiekta lyčių pusiausvyra?

Sakyčiau, dar prieš 20–25 metus niekas nekreipė dėmesio į lytį. Jei kalbame apie tyrimus su žmonėmis, geriausiu atveju tyrimuose būdavo pateikiami sociodemografiniai duomenys – amžius, išsilavinimas, kūno masės indeksas ir pan. Jei tiriamos žiurkės – tai būdavo jų linija ar veislė, amžius, svoris.

Tačiau vėliau prasidėjo eksperimentai, kurių duomenys parodė, kad lytiniai hormonai veikia ne tik lytinę sistemą. Taip atsirado nuostata, kad lytis, kaip veiksnys, yra labai svarbu. Jau apie 20 metų turime tokį aiškų supratimą, kad į lytį reikia kreipti dėmesį. Dabar, jei tyrimai vyksta su žmonėmis, į lytį yra atsižvelgiama.

Kas dar padeda – labai sparti technologijų, kurios naudojamos moksliniuose tyrimuose, pažanga. Dabartinė smegenovaizda, kuri leidžia tyrinėti fantastiškus dalykus gyvų žmonių smegenyse, mokslininkams atriša rankas. Juk anksčiau būdavo daug techninių apribojimų ir tyrimai su žmogaus smegenimis dažnai vykdavo po jo mirties.

Todėl daug kas yra „pertiriama“, daug klausimų vertinami iš naujo, nes reiškinius galima tirti gyvuose žmonėse.

Kalbant apie hormonus, gal galite paaiškinti jų vaidmenį smegenų funkcijai, ypač atsižvelgiant į lyčių skirtumus?

Pradėkime nuo to, kad hormonų yra įvairių – ir cheminiu, ir funkciniu požiūriu. Jei kalbame apie lytinius hormonus, tai yra steroidai, kurie vystymosi metu labai anksti (ypač testosteronas) pradedami sekretuoti. Vaisius pradžioje būna belytis ir tik vėliau ima formuotis vienos ar kitos lyties link. Jei organizmas vystosi vyriško link, prasideda testosterono sekrecija, kas veikia ir smegenų veiklą.

Kadangi smegenys turi susiformuoti, viskas vyksta labai intensyviai – ląstelių dalijimasis, specializacija, ryšių susidarymas ir kt. Tai – labai sudėtingi procesai, kuriuose hormonų poveikis yra labai svarbus.

Pavyzdžiui, paminėsiu klasikinius tyrimus su testosteronu ir agresyvumu. Pastebėta, kad jei vystymosi metu padidinamas testosterono kiekis, net jei gimsta moteriškos lyties kūdikis, agresyvumo bus daugiau.

O po gimimo hormonai taip pat labai svarbu. Kadangi smegenyse yra hormonų receptoriai, tai parodo, kad sąveikos su hormonais tikrai vyksta. Moterų organizme hormonų koncentracijos kitimas yra stipriau išreikštas, ji kinta su amžiumi. Tai būtų dar vienas tiesioginis poveikis smegenims.

O kokius įvardytumėte pagrindinius skirtumus tarp vyrų ir moterų smegenų?

Kuo daugiau tiriame, tuo daugiau skirtumų surandame. Vienas dalykas – smegenų tūris ir svoris, nes vyrų smegenų tūris yra šiek tiek didesnis (iki 10 proc.). Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai pastebima tik tada, kai vertinama absoliuti masė. Jei normalizuojama pagal bendrą kūno svorį, skirtumai išnyksta.

Taip pat jau žinome, kad skiriasi neuronų skaičiai, o kai skiriasi neuronų skaičiai, skiriasi ir sinapsių skaičiai, tankis. Todėl atsiranda funkcinės pasekmės, nes neuronai yra tarsi procesoriai, kurie priima sprendimus savo lygmeniu. Taigi kuo jų daugiau, kuo sinapsių daugiau, kuo sudėtingesni tinklai – tuo sudėtingesni procesai gali vykti.

Kitas labai aiškus skirtumas – ryšiai tarp smegenų sričių ir pusrutulių. Šiuo metu vyksta tarsi konceptualus virsmas. Nuo to, kad svarbus bendras neuronų skaičius, iki to, kad svarbu ne kiek yra neuronų, bet kaip jie tarpusavyje sąveikauja. Aišku, tai nepaneigia bendro neuronų skaičiaus svarbos, nes geriau turėti milijardą negu milijoną, jei kalbame apie žmogų. Vyrų smegenyse aiškiai dominuoja ryšiai tarp smegenų sričių atskiruose pusrutuliuose, o moterų – tarppusrutuliniai ryšiai.

Dar vienas jūsų mokslinis interesas – smegenų senėjimas. Kas vyksta mūsų smegenyse, kai senstame?

Jei vienu žodžiu, tai blogėjimas (juokiasi). Kita vertus, nėra taip jau ir blogai. Mažėja smegenų tūris – normos atveju jis nėra drastiškas, nepalyginsi, pavyzdžiui, su Alzheimerio liga. Bet vis vien vyksta mažėjimas.

Senstant didėja skilvelių tūris. Smegenyse turime keturis skilvelius, kurie yra nemažo tūrio, bet su amžiumi jie dar didėja. Kadangi smegenys yra kaukolėje, vadinasi, didėjant skilveliams, mažėja nervinio smegeninio audinio.

Mažėja neuronų ir sinapsių. Tai vyksta individualiai – vieniems greičiau, kitiems – kiek lėčiau. Procesai nevyksta tolygiai, o priklauso nuo sričių. Išsiskiria kaktinės sritys. Tai yra liūdna, nes, dabartiniu supratimu, šios sritys atsakingos už visą mūsų kognityvinę veiklą – čia priimami sprendimai, čia vyksta prognozavimas, čia vyksta valdymas ir visa kita.

Kada prasideda tie senėjimo procesai?

Vėlgi priklauso nuo to, ar aptarsiu optimistines, ar pesimistines teorijas. Vertinant neurobiologiškai, nuo 30–35 metų tam tikros kreivės jau pradeda žemėti. Tai nėra drastiški pokyčiai, bet statistiškai jie apčiuopiami būtent tokio amžiaus.

Stipresnis virsmas prasideda nuo 60–65 metų, o nuo 70 metų – dar ryškiau. Žinoma, natūraliai blogėja ir kognityvinės funkcijos.

Bet yra keletas optimistinių versijų. Pavyzdžiui, kalbiniai gebėjimai arba nemažėja, arba net ir stiprėja. Laikui bėgant, žmogus įgauna daugiau gyvenimiškos patirties, todėl plečiasi ir žodynas. Čia kalbama apie žmones, kurie gyvena intelektualiai aktyviau – paskaito ne tik reklamas ir t. t.

Dar yra toks lietuviškas terminas išmana, man jis labai patinka. Yra takioji ir kristalizuota išmana. Kristalizuota išmana su amžiumi šiek tiek gerėja – tai yra bendros mūsų suvoktos žinios. Takioji išmana siejama su sprendimų priėmimu – kai reikia priimti sprendimą čia ir dabar. Šios funkcijos efektyvumas prastėja, tada prasideda problemos.

Kiek žmogaus socialinė ir kultūrinė aplinka veikia senėjimo procesus smegenyse? Ar yra skirtumų tarp žmonių, kurie gyvena, pavyzdžiui, Lietuvoje ir Portugalijoje, kur daug saulės ir spalvų.

Vien tik geografijos neužtenka – gali gyventi Portugalijoje užsidaręs rūsyje ir nematyti saulės. Tai geriau visi veiksniai – saulė, grynas oras, mityba, fizinis aktyvumas.

Daugėja publikacijų, kurios rodo, kad tai – labai veiksminga. Teigiamai veikia bendrą mūsų savijautą, o kartu veikia ir prieš senėjimą. Netgi parodyta, kad, pavyzdžiui, kasdienis pusvalandžio pasivaikščiojimas miško aplinkoje jau turi teigiamą poveikį. O jei dar žmogus pasimankština, stengiasi sveikai maitintis, tai susideda ir tikrai duoda naudos.

Dar vienas svarbus dalykas, kylantis iš jūsų klausimo – socializacija, kuri labai svarbi sveikam senėjimui. Beje, šis veiksnys pastebimas ir tyrimuose su šunimis.

Ar yra svarbu, kokia ta mūsų socialinė aplinka? Ar vien jau pats socializacijos faktas svarbus?

Čia yra daug aspektų. Jei žmogus sėdi vienas užsidaręs, tada bet kokia socializacija yra geriau. Aišku, socializacija turi būti pozityvi – jei tavo grupėje iš tavęs nuolat tyčiojasi, vargu ar bus iš tokios socializacijos naudos.

Dar į ką reiktų atkreipti dėmesį – jei būsi labai aktyvioje aplinkoje, bet pats esi ribotų galimybių, kas bus? Stresas, išgyvenimai. Lyginimasis „kiti gali, aš negaliu; aš šioks ar šiokia“ ir t. t. Tada susikaups neigiamos emocijos ir bus priešingas efektas.

Kita vertus, jei žmogus savo valia pasirenka, tikėtina, jis pasirenka kažką jam malonaus.

O ką jūs pats, kaip neuromokslininkas, darote, kad palaikytumėte savo smegenų sveikatą?

Visų pirma, mankštinu smegenis. Man tai teikia didelį malonumą, nes dabar tiek mokslinių publikacijų, kad duok, Dieve, laiko jas aprėpti. Taip pat man svarbu ir kultūrinis gyvenimas. Mano darbas labiau sėdimas, todėl stengiuosi mankštintis.

Paskutinė tema, kurią norėčiau su jumis aptarti – tai psichodelinių medžiagų terapija. Man teko moderuoti ir vieną Vilniaus universiteto diskusiją šia tema, kurioje jūs dalyvavote ir pasisakėte šiuo klausimu. Gal galite paaiškinti, ką vadiname psichodelinėmis medžiagomis? Kuo jos skiriasi nuo narkotinių medžiagų?

Psichodelinės medžiagos turi poveikį smegenų būsenoms – tai yra LSD, psilocibinas, ajavuaska, MDM ir pan. Sąrašas iš tikrųjų nėra labai ilgas. Vienas iš svarbiausių kriterijų – jos nekelia priklausomybės, priešingai nei narkotinės medžiagos.

Praėjusio amžiaus 5–6 dešimtmetyje, kai buvo susintetintas LSD, JAV prasidėjo vartojimo banga, kuriai didelę įtaką turėjo hipių judėjimai. Ir, galima sakyti, staiga viskas buvo pristabdyta – o tai įvyko dėl politinių priežasčių. Tada vyko Vietnamo karas, todėl JAV valdžia pristabdė LSD tyrimus. Taigi pažinimo segmentas buvo tarsi įšaldytas. Dabar jis tarsi jau atitirpsta – vis daugėja tyrimų. O duomenų daug ir įdomių.

Ir ką naujo sužinojome?

Psilocibino terapija gydyti depresijai po dviejų seansų (tai yra komandinis darbas su psichiatru, psichoterapeutu) parodė teigiamų rezultatų. Aprašytas atvejis, kai teigiamas poveikis buvo fiksuojamas iki pusės metų. Žinant, kiek žmonių serga depresija, kaip sunku ją gydyti, toks efektas būtų tiesiog fantastiškas.

Tačiau svarbu suprasti, kad viskas turi savo kainą. Klausimas – jei toks stiprus ilgalaikis poveikis, ar tai nesukelia šalutinių reiškinių? Kol kas į šį klausimą niekas negali atsakyti. Tam reikės laiko. Jau aprašytas galbūt neigiamas poveikis kraujagyslėms. Ką noriu pasakyti – ne vien tik rožinėmis spalvomis viskas matoma.

Taigi, viena vertus, gydymo potencialas yra, kita vertus – laukia didžiulis darbas, kad išsiaiškintume pašalinius poveikius, ar tikrai jų nėra.

Šaltinis: VU Gyvybės mokslų centras

Titulinė 123rf nuotr.