Prof. Paulius Skruibis: kaip laiku pastebėti žmogaus prarastą viltį gyvenimui?

Neužsisklęsti ir kalbėti apie problemas skatina socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“.

„Sprendimas – savižudybė: kaip sustabdyti?“ – tema, apie kurią pasisako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorius Paulius Skruibis. Kalbinamas socialinės iniciatyvos įkūrėjo Daliaus Stankevičiaus, jis dalinasi praktiniais patarimais ir įžvalgomis, skirtomis apie savižudybę mąstančių žmonių artimiesiems ir savižudiškas mintis turintiems asmenims.

Pokalbio pradžioje profesorius pabrėžia, kad pati mintis apie savižudybę, teorinis mąstymas apie to padarinius ne visuomet yra pavojingas dalykas. Klausimas „O kas jeigu?“ gali kilti kiekvienam iš mūsų, nes kelti egzistencinį būties klausimą – tai žmogaus natūralus veiksmas. Problema atsiranda tuomet, kai tokios mintys nepaleidžia ir tampa įkyrios, galvoje sukasi tikslūs savižudybės planai ir galimi įgyvendinimo scenarijai. Tokiu atveju aplinkiniams svarbu pastebėti pirmąjį pablogėjusios būklės signalą – prarastą viltį. Tai – nelengva užduotis, dažnai pamatyti, o tuo labiau suprasti realų problemos mastą yra sunku. P. Skruibis pabrėžia, kad šiuo atveju reikia vadovautis vidiniu pojūčiu ir savo nuojauta, nelaukti ir kalbėti apie savižudybės galimą riziką atvirai.

Profesoriaus teigimu, nujausdami, kad žmogui gali kilti minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo, pokalbį turėtume pradėti nuo paprasto, tačiau esminio klausimo, ir pasiteirauti, ar žmogus, dėl kurio nerimaujame, negalvoja apie savižudybę. Toks klausimas tampa tarsi rodikliu, leidžiančiu suprasti, kad apie savižudybę saugu ir galima kalbėti. Būtent nuo to ir prasideda savižudybių prevencija.

Dalindamasis įžvalgomis P. Skruibis skatina visus išmokti įsiklausyti į tylintį, nedrįstantį kalbėti žmogų ir jo nesmerkti: „Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę, tai jis turi tam priežasčių“. Profesorius taip pat pabrėžia, kad kovojančiam su savo mintimis žmogui lygiai taip pat svarbu išsikalbėti kaip ir mums, artimiesiems, suprasti tokio mąstymo ir pasirinkimų priežastis.

Esantiems šalia apie savižudybę mąstančio žmogaus arba tokiu būdu netekusiems artimo, profesorius primena: „Ne laikas gydo žaizdas, bet kas per tą laiką įvyksta“, taip skatindamas kalbėtis su specialistais ir neprarasti tikėjimo, kad net ir blogiausi laikai praeina, o tai, kas atrodo emociškai neįmanoma, gali imti ir pasikeisti.

Partnerio turinys