Puošniųjų rožių siaubas – puolantys kenkėjai. Štai, kaip gintis nuo jų be insekticidų

Net ir nepriekaištingai prižiūrimas rožes puola kenkėjai, o jų gausumą lemia oro sąlygos. Gerai prižiūrėti, stiprūs augalai tik maža dalimi bus jiems atsparesni, teigia Antanina Stankevičienė, daug patirties sukaupusi prižiūrėdama VDU botanikos sodo rožių kolekciją. Dalį kenkėjų galima pašalinti nupurtant, surenkant. Svarbu, kad gėlyne nebūtų piktžolių ir augalinių liekanų, kuriose gali išlikti kiaušinėlių ar kenkėjų.

Kovoti su amarais, pjūklelių lervomis, kitais vikšrais labai padeda boružių lervos. Bet jeigu augalai jau smarkiai nukentėję, apsaugoti juos nuo kenkėjų gali insekticidai.

Didysis rožinis amaras (Macrosiphum rosae L) – tai apie 4 mm ilgio žalias, rečiau rusvas gležnas vabzdys. Gyvena kolonijomis ant jaunų ūglių, lapkočių ir butonų. Jie čiulpia augalų audinių sultis ir platina virusines ligas. Jų pakenkti jaunų ūglių lapai ir žiedai deformuojasi, gali nukristi nesusiformavę pumpurai.

Amarai išsirita iš ant stiebų peržiemojusių kiaušinėlių gegužės viduryje. Tada jie sparčiai dauginasi. Per vegetaciją išsivysto net keletas generacijų, iki 2 mln. amarų. Vasaros pabaigoje pasirodo sparnuotų amarų. Patelės ant rožių šakučių deda kiaušinėlių, kurie ten ir žiemoja.

Svarbu neleisti gausioms amarų kolonijoms silpninti augalo. Reikėtų neskubėti naudoti insekticidų, amarus galima nubraukti, nukrėsti tiesiog ranka arba nuplauti stipresne vandens srove, pataria A. Stankevičienė.

Rožinė cikadėlė (Edwardsiana rosae L) – pavojingas ir paplitęs rožių kenkėjas, baltas arba šviesiai gelsvas šokinėjantis vabzdys, kurio ilgis 3–4 mm, su dviem poromis stogo forma suremtais sparnais. Lervos baltos, nelabai judrios. Suaugėliai ir lervos gyvena lapų apatinėje pusėje ir siurbia augalo sultis. Pažeistose vietose atsiranda daug mažų, šviesių dėmelių.

Vabzdžiai labiau apninka tankiai ir tiesioginėje saulės atokaitoje pasodintus krūmus. Rudenį patelės deda kiaušinėlius ūglių viršūnėse. Pavasarį iš jų išsiritusios cikadėlės sparnų neturi, gyvena lapo apatinėje pusėje ir čiulpia sultis. Birželio pabaigoje arba liepos pradžioje jos suauga ir jau būna sparnuotos. Per metus jų išsivysto dvi generacijos.

Pastebėjus, kad lapai keičia spalvą į gelsvą, praranda blizgesį, o apatinėje pusėje išvydus judrių, šokinėjančių vabzdžių, reikia skinti ir sunaikinti lapus su kenkėjais. Rudenį rožes smarkiau genint, kartu su ūgliais pašalinami ir cikadėlių kiaušinėliai.

Jei augalai labai apnikti, ypač kai auga saulės atokaitoje (prie betono sienų, asfalto), ir nesuskubote nuskinti pakenktų lapų, cikadėlių prisidaugino, specialistė rekomenduoja purkšti insekticidais.

Rožinis lapsukis (Archips rosana L.) – labai paplitęs kenkėjas, rožėms gana daug žalos padaro jo lervos. Tai smulkus naktinis drugelis su rusvais raštuotais priešakiniais ir pilkais užpakaliniais sparnais. Lervos žalios arba pilkai žalios, 20–22 mm ilgio, su ruda blizgančia galva ir 8 poromis kojų.

Pirmosios lervos pasirodo gegužę. Iš pradžių graužia besiskleidžiančius pumpurus, vėliau minta lapais, voratinkliu juos sutraukdami arba susukdami į vamzdelį, kuriame ir virsta lėliukėmis. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje iš lėliukių išsivysto suaugėliai Jie skraido naktimis ir ant šakučių deda kiaušinėlius, kurie ten ir žiemoja. Per metus išsivysto viena generacija.

Jei pakenkimų nedaug, susuktas rožių viršūnes, pasak A. Stankevičienės, galima tiesiog išsukti ir sunaikinti ten įsitaisiusį vikšrą. Jei matosi daug susuktų lapų, teks purkšti sisteminiais insekticidais arba stipriau genėti.

Voratinklinė erkė (Tetranychus urticae Koch) čiulpia augalų sultis apatinėje lapo pusėje. Erkės labai intensyviai vystosi: ant lauke augančių rožių vegetacijos laikotarpiu galima sulaukti iki 5 generacijų.

Erkių apnikti lapai pasidaro pilkai rudos arba gelsvai murzinos spalvos, apatinė jų pusė aptraukiama gležnu, plonu voratinkliu, čia dedami kiaušiniai. Po kiek laiko lapai pradeda kristi. Kenkėjo pažeistos rožės nusilpsta, nustoja augti ir žydėti, blogai žiemoja.

Specialistė perspėja, kad erkutė pavojinga, kai oras karštas ir sausas, todėl puola ir šiltnamyje augančias rožes.

Patelės žiemoja ant rožių stiebų, piktžolių, įvairiose atliekose. Pavasarį atšilus, jos pradeda dėti kiaušinėlius ant augalų lapų apatinės pusės, o vasarą – ir ant rožių.

Kovoti su voratinklinėmis erkutėmis gana sunku, nes jų gausa labai priklauso nuo aplinkos oro. Prevencijai būtina naikinti piktžoles, šalinti augalines liekanas, sausu oru vakarais drėkinti apatinę lapų pusę, skinti labai apniktus lapus. Jei rožės itin apniktos, reikėtų purkšti preparatais nuo erkių (akaricidais).

Rožiniai skydamariai (Aulacaspis rosae Bouch) visą laiką gyvena prigludę ant šakučių žievės. Suaugusios patelės – be sparnų ir kojų, rausvos arba oranžiškai geltonos su baltu, ovaliu, 3 mm skersmens skydeliu, kurio paviršiuje matyti dvi rusvos lervų išnaros.

Skydamario patelės ir lervos siurbia augalo sultis. Šie kenkėjai neišplitę ir daug žalos nepadaro. Retais atvejais, kai šakutės itin apniktos, A. Stankevičienė pataria tiesiog nuvalyti šepetėliu, nuplauti vandens srove.

„Rasų“ informacija

ŪP redakcijos archyvo nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.