Pynėjas, saugantis nykstančio amato tradiciją

Menas Mantui Balčiūnui artimas nuo pat vaikystės. Iš pradžių jis labiau domėjosi tapyba – namų sienas iki šiol puošia prieš daugelį metų paties nutapyti paveikslai. Ilgainiui jį patraukė pynimas iš vytelių. 1992 metais tuometėje Kauno taikomosios dailės mokykloje įgijo meninių dirbinių iš vytelių pynėjo profesiją.

Vasarą – ūkis, žiemą – vytelės 

Išbandęs šį amatą Mantas suprato, kad pynimas jam – kur kas daugiau nei vien darbas. Kruopštumo ir kantrybės reikalaujanti veikla tapo savotiška terapija, leidžiančia atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienybės. Šiandien pynimas iš vytelių jam yra ir profesija, ir mėgstama veikla. 

Užaugęs Panevėžyje, Mantas jau beveik du dešimtmečius gyvena Kiemeliuose, sodyboje pačiame kaimo pakraštyje. Jo tėtis kilęs iš netoli Krinčino esančio Leliškių kaimo, tad šis kraštas jam niekada nebuvo svetimas. Iš miesto su šeima persikėlęs į įsigytą sodybą, vyras savo rankomis ėmėsi tvarkyti gerokai apleistą aplinką – sodino egles ir pušis, o norėdamas nusausinti pelkėtą teritoriją iškasė didelį tvenkinį. 

Šiandien sodyboje veiklos netrūksta. Mantas augina naminius paukščius – antis, vištas, dviejų veislių triušius. Nemažai jo užaugintų triušių džiugino lankytojus Raubonių, Kirkilų pramogų parkuose. Šiuos švelniakailius gyvūnėlius jis laiko ne maistui – labiausiai domina jų veisimas, todėl triušių mėsai neaugina ir neparduoda. 

Nemažai darbo laukia ir šiltnamiuose, kuriuose noksta net dvidešimties veislių pomidorai, auga agurkai. Sodyboje užveistas šilauogynas. Ko nesuvalgo, Mantas veža parduoti į Pasvalio turgų. O atėjus rudeniui ir žiemai, kai darbų ūkyje gerokai sumažėja, atsiranda daugiau laiko kitam mėgstamam užsiėmimui – tuomet vyras ima vyteles ir sėda pinti krepšių.

Nuo pintinės iki dvigulės lovos 

Baigęs mokslus Kaune, Mantas keletą metų dirbo įmonėje „Vytelė“ Kazlų Rūdoje. Čia pinti reikėdavo pagal konkrečius užsakymus ir tikslius išmatavimus, todėl kūrybinei laisvei vietos nelikdavo. „Darbas nepatiko, nes buvo labai monotoniškas, be kūrybos – tarsi fabrike“, – prisimena vyras. 

Kur kas daugiau laisvės savo sumanymams Mantas turi pindamas savarankiškai. Daugelį metų jis priklausė Lietuvos tautodailininkų sąjungai, dalyvaudavo parodose. Jo pintinės išsiskiria tvirtumu, dailiais raštais ir kruopščiu atlikimu. Tačiau gyvenime buvo atėjęs metas, kai mėgstamą amatą teko atidėti į šalį. Įsidarbinęs operatoriumi Pasvalio sūrinėje, pynimui padarė net dešimties metų pertrauką. 

Mantas sako, kad iš vytelių nupinti dirbiniai yra ne tik natūralūs, bet ir tvarūs bei ilgaamžiai – tinkamai pagaminti žmonėms gali tarnauti dvidešimt ir daugiau metų. Pasak jo, tokios kokybės masinės gamybos pintinių prekybos centruose vargu ar rasi. 

„Dabar man ypač gražios pintinės iš nenužievintų vytelių – nuo tradicinių jos skiriasi savo natūralia spalva. Tačiau tokią pintinę nupinti sudėtingiau, vytelės storesnės, greičiau lūžta, todėl reikia daugiau įgūdžių. Man jų netrūksta – juk pynimu užsiimu jau beveik trisdešimt metų. Anksčiau pindavau ir baldus, o kartą pagal individualų užsakymą esu nupynęs net dvigulę lovą. Tuomet darbavausi beveik visą parą be pertraukos“, – prisimena Mantas.

Du šimtai vytelių – vienam krepšiui 

Vyteles Mantas perka iš Kazlų Rūdos krašto, kur ūkininkai nuo seno specialiose plantacijose augina pynimui skirtus žilvičius. Juos būtina nupjauti kasmet, kad augalai nesišakotų, mat pynimui naudojamos vienmetės šakelės. 

Kodėl žaliavos tenka ieškoti taip toli? Pasak Manto, mūsų krašto žemės žilvičiams pernelyg derlingos – čia jų šakos užaugtų per storos ir pynimui netinkamos. O smėlėtoje, nederlingoje dirvoje augančių žilvičių šakelės būna plonesnės, liaunesnės, tinkamiausios pynėjo darbui. 

Vienam krepšiui nupinti prireikia maždaug dviejų šimtų vytelių, nemažai kantrybės ir stiprių rankų. Pagrindinės Manto darbo priemonės gana paprastos – jau tris dešimtmečius ištikimai tarnaujantis ir, pasak jo, niekuo nepakeičiamas sekatorius, peiliukas bei paties iš atsuktuvo pasigaminta yla. Prieš pradėdamas pinti, vyteles parą mirko sodybos tvenkinio vandenyje, kad jos suminkštėtų ir taptų lankstesnės. 

Per dieną savo dirbtuvėse Mantas stengiasi nupinti po du krepšius. Vasarą pynimą dažniausiai tenka atidėti į šalį – tuomet netrūksta darbų sodyboje ir ūkyje. Geriausias metas šiam amatui – žiema, kai atsiranda daugiau laisvo laiko. Be to, pradėtą pintinę reikia stengtis užbaigti tą pačią dieną, kol vytelės dar drėgnos, lanksčios ir neišdžiūvusios. 

„Šiam darbui reikia nemažai jėgos ir stiprių rankų. Dabar jos jau seniai prie vytelių pripratusios. Kauno taikomosios dailės mokykloje pinti iš vytelių mokiausi trejus metus. Iš pradžių pirštus nusėdavo pūslės, o per dieną nepavykdavo nupinti nė vieno krepšio. Reikėjo daug praktikos. Dabar patirties jau netrūksta, tačiau kadangi kiekvienas krepšys – rankų darbo kūrinys, dviejų visiškai vienodų niekada nebus“, – pasakoja Mantas. 

Iš Kiemelių – į Belgiją, Angliją ir Vokietiją 

Pasak Manto, sunkiausia – sukurti naują gaminį. Įvairaus dydžio pintinėms jis pats pasigamina medines formeles, padedančias išlaikyti norimą gaminio dydį ir formą. Darbas prasideda nuo dugno pynimo, o vėliau pintinė pamažu „auga“ į aukštį. Baigdamas kai kurių pintinių kraštus meistras papuošia iš vytelių supinta dailia kasa. 

Savo dirbinius Mantas parduoda miestų švenčių mugėse ir Pasvalio turguje, anksčiau dalyvaudavo ir garsiojoje Kaziuko mugėje Vilniuje. Nors laikai ir žmonių poreikiai keičiasi, tradiciniai rankų darbo krepšiai pirkėjų dėmesio nepraranda. Manto pintinių būtų galima rasti daugumos pasvaliečių namuose ir įvairiuose Lietuvos miestuose. Žmonės jas perka sau, dovanoja artimiesiems, yra iškeliavusių į Belgiją, Angliją, Vokietiją. 

„Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonių poreikiai. Anksčiau labai populiarios buvo pintos dėžės patalynei, lopšiai vaikams, o dabar nemažai nupinu krepšių, kurie tampa šuniukų ar kačiukų guoliais. Kūriau interjero detales Panevėžio Juozo Masiulio knygynui. Esu pynęs ir gerokai neįprastesnių dalykų – iš labai storų vytelių nupyniau net krepšį karšto oro balionui“, – pasakoja Mantas. 

Šiuo metu pynėjas juokauja esantis kaip tas batsiuvys be batų – namuose likę vos keli pirkėjų dar nesuradę krepšiai. Didžioji dalis jo rankomis nupintų darbų jau iškeliavo pas naujus šeimininkus.

Kas perims pynėjų amatą? 

Tradiciniam vytelių pynimo amatui šiandien tenka konkuruoti su masinės gamybos pintais gaminiais, ypač iš plastiko. Pasak Manto, pigesnė produkcija užima didelę rinkos dalį ir neišvengiamai konkuruoja su vietos amatininkų rankų darbu. Vis dėlto ir šiandien netrūksta žmonių, vertinančių natūralias medžiagas ir lietuviško tautinio paveldo tradicijas. 

Mantas pastebi, kad anksčiau buvęs labai populiarus vytelių pynimo amatas pamažu nyksta – vis rečiau perduodamas iš kartos į kartą, o jaunimas juo nebesidomi. „Jauniems žmonėms norisi greito rezultato čia ir dabar, o pynimas reikalauja daug laiko ir kantrybės“, – sako meistras. Jo bendramoksliai jau seniai pasirinko kitas veiklas. Mūsų krašte jis liko bene vienintelis dar aktyviai pinantis iš vytelių, keletas šio amato meistrų tebedirba Kaune, Panevėžyje.

Vieną galimybę sudominti jaunąją kartą Mantas mato per edukacinius užsiėmimus, kuriuos artimiausiu metu ketina pradėti rengti. „Manau, jaunimui galėtų būti įdomios edukacijos. Mėgstu bendrauti su žmonėmis ir noriu dalytis tuo, ką per daugelį metų pats išmokau“, – sako pynėjas. 

Kol Manto rankose vytelės virsta tvirtais ir dailiais krepšiais, senasis pynimo amatas Kiemeliuose tebėra gyvas. Norint, kad ši tradicija neišnyktų kartu su paskutiniais jos meistrais, reikia ir jaunų rankų, norinčių ją perimti. Mantas viliasi, kad būsimos edukacijos padės bent dalį žmonių sudominti amatu, kuriam pats liko ištikimas beveik tris dešimtmečius. Juk tradicija gyva tol, kol yra kam ją perduoti. 

Vytelių pynimas – vienas seniausių ir giliausias tradicijas turinčių lietuvių amatų, glaudžiai susijęs su gamta, kantrybe ir kruopščiu rankų darbu. Jis apima visą procesą – nuo karklų auginimo ir vytelių paruošimo iki įvairių buities bei dekoratyvinių dirbinių kūrimo. Lietuvoje tradicinis pynimas iš vytelių priskiriamas tautiniam paveldui, o šį amatą puoselėjantys meistrai padeda išsaugoti ir perduoti senąsias pynimo tradicijas. 

M. Balčiūnas ne tik ketina savo patirtį perduoti kitiems, bet ir pats nesiliauja mokytis. Norėdamas praplėsti žinias ir atrasti naujų kūrybos galimybių, šiemet jis įstojo į Šv. Ignaco Lojolos katalikišką kolegiją Kaune. Čia pasirinko trejus metus truksiančias įvaizdžio dizaino studijas.

Kristina BALČIŪNAITIENĖ / „Darbas“