R. Trainytė. Ar pasaulis pajėgus susitarti dėl trilijonų, reikalingų klimato krizei spręsti?

Tokia situacija itin palanki tiems, kas nori vilkinti derybas. Kiekviename derybų proceso susitikime pabrėžiama, kad „turime susitarti, ką laikome klimato finansais“. Kažkaip nejuokinga, ypač, kai žinai, kad ant kortos pastatyta tikrai daug.

NCQG – naujas klimato finansų burtažodis

Pirmą kartą apsilankius tokio masto renginyje – klimato kaitos derybose – jautiesi lyg patekęs į pasaulį, kuriame kalbama ne žmonių kalba. Susitikimuose galima išgirsti tiek galvą susukančių santrumpų, kad iškart reikia griebtis santrumpų žodyno. Jomis užkoduojami teisės aktai, įvairios darbo grupės, institucijos, tikslai, grupės, susitikimai.

Tačiau tai būtina, norint suprasti derybų turinį. Deja, bet nejučia peršasi mintis, kad svarbiai problemai spręsti sukuriamos tokios sudėtingos struktūros, suprantamos palyginti mažai grupelei žmonių, kurios paslepia nuo paprastų mirtingųjų tai, ko jiems nereikėtų žinoti.

Vienas iš tokių burtažodžių – NCQG. Angų kalba – „New collective quantitative goal on finance“, lietuviškai – „naujas kolektyvinis kiekybinis [klimato] finansų tikslas“. Šiuo metu tariamasi dėl finansų srautų, kurie būtų nukreipti spręsti klimato krizę.

Žmonija bando suprasti, kiek pinigų reikia, iš kur juos paimti, kam ir kaip skirti, kaip atsiskaityti už jų panaudojimą. O dar paprasčiau – kiek pinigų skirs išsivysčiusios pasaulio šalys, dar vadinamos „Globalia Šiaure“ (angl. Global Nord, t.y. JAV, Kanada, Europos Sąjunga, Jungtinė Karalystė, Australija, Japonija), šalims, kurių ekonomika šiuo metu dar tik vejasi pastarųjų lygį – „Globaliesiems Pietums“ (angl. Global South). Šie abu pasaulį grubiai į du sluoksnius skirstantys terminai patys yra kritikuojami ir ne kiekvienoje mandagioje diskusijoje naudojami, tačiau tai jau kita tema, apie tai kitą kartą.

Reikia nebe milijardų, o trilijonų

Derybose bent jau retoriškai sutariama, kad delsti nebegalima, nes kiekvieni pradelsti metai tik augina reikalingą sumą. Vos prieš dešimtmetį Paryžiuje buvo sutarta dėl 100 milijardų JAV dolerių sumos, kuri kasmet reikalinga besivystančioms šalims. Ir šis pažadas, nevyriausybinių organizacijų teigimu, nebuvo pasiektas.

Sumos, kurios reikalingos spręsti klimato krizei dabar – įspūdingos. Kas mėnesį ekonomiškai stiprios šalys mažiau išsivysčiusioms šalims paskolomis ir dotacijomis turėtų skirti dešimtis ir net šimtus milijardų. Kokia dalimi tai bus privačios, kokia dalimi viešos lėšos – dėl visko dar tariamasi. Kaip kad bus tariamasi ir dėl to, kokios „Globalių Pietų“ šalys gali sau leisti daugiau skolų su mažesnėmis palūkanomis, su galimai ilgesniu grąžinimo laikotarpiu, o kuriems projektams bus skiriamos dotacijos.

Iš kur tuos finansus būtų galima paimti? Sutariama, kad klimato finansų šerdis privalo būti viešieji finansai. O tai reikštų, kad į bendrą katilą mokėtų valstybės iš savo biudžetų. Panašiai, kaip dabar moka dalį nuo biudžeto NATO reikmėms. Taigi, prisidėtume kiekvienas iš mūsų.

Tačiau to tikrai neužteks ir turės būti mobilizuotos privačios lėšos (namų ūkių, verslo – tiek vidaus, tiek tarptautinės). Čia iškyla klausimas, o kas yra klimato finansų naudos gavėjas: kenčiančios šalys ir jų bendruomenės, ar pinigus skolinantys fondai? Susiduriame su moraline dilema: kiek galima uždirbti iš nelaimės?

Žybsi „raudonos vėliavėlės“

Šalys derybininkės dabar gludina sutarties teksto variantą, kuris dar yra itin „žalioje“ jo paruošimo fazėje. Šiuo metu daugiau dėmesio skiriama kalboms, pozicijų derinimui. Nelengvas procesas, juk susitarti turi kone du šimtai delegacijų. Nevyriausybinės organizacijos „Climate Action Network“ (CAN) atstovai pastebi, kad derybose jau išryškėja takoskyra tarp dviejų pasaulėžiūrų. „Pamažu pradėsime matyti išsivysčiusias šalis, bandančias išsisukti ir nukreipti dėmesį nuo savo pagrindinės atsakomybės – finansavimo“, – CAN surengtoje spaudos konferencijoje sakė „Klimato kaitos programos“ vadovė Avantika Goswami.

Svarbi takoskyra kyla jau apibrėžiant, kas yra klimato finansai. Besivystančios šalys juos linkę laikyti skolomis, kurias pagaliau turi sumokėti jų sąskaita istoriškai savo gerovę sukūrusios šalys, priskiriamos sąlyginei „Globaliai Šiaurei“. Tuo tarpu pastarųjų šalių derybininkai iš vienos pusės kratosi jiems klijuojamos „žaliųjų kolonialistų“, „išnaudotojų“, „ekstrakcionistų“ etiketės, bet iš kitos pusės klimato finansus traktuoja kaip pelną nešančias investicijas. Tad paskolų su aukštomis palūkanomis dalijimas ir taip jau prasiskolinusioms šalims suprantamas kaip naujų rinkų kūrimas pasaulinėms korporacijoms.

Su tokia traktuote Pietų šalys niekaip negali sutikti. „Prieš porą savaičių paskelbtame „Reuters“ pranešime aiškiai kalbama apie tai, kaip paskolinti pinigai grįžta atgal į turtingas šalis ir jie uždirba iš to didžiulį pelną“, – Bonoje sakė vienas iš „Sutarties dėl iškastinio kuro neplatinimo“ iniciatyvos lyderių Harjeet Singh.

Klimato finansai ir teisingumas

„Reikia sisteminio pokyčio“, – vieningai teigia tiek pilietinės visuomenės organizacijos, tiek šalių delegacijų atstovai. Tačiau ką vadinti sisteminiu pokyčiu? Kapitalizmas, neo-liberalizmas, kolonializmas, konsumerizmas, korporacijų godumas – visi šie „-izmai“ įvardijami ir kaip priežastys, sukėlusios klimato krizę, ir kaip priežastys, kurios trukdo ją spręsti.

Galbūt dėl to susitikimuose išgirsime retoriką, kad klimato finansų nėra be teisingumo, be žmogaus teisų (vietos bendruomenių, moterų, jaunimo, pažeidžiamų grupių) užtikrinimo. Juk ekonominį klestėjimą išsivysčiusioms šalims pavyko pasiekti tik semiant įvairius resursus Afrikos, Lotynų Amerikos, Centrinės ir Pietryčių Azijos šalyse. Atrodo logiška, kai šios šalys reikalauja pagaliau sumokėti skolas. Juk būtent jos šiuo metu jau patiria stipriausius neigiamus klimato kaitos padarinius – sausras, karščio bangas, potvynius, ligas, badą.

Sąvokų žodyne aukščiausią vietą pagal naudojimo dažnį užima angliški terminai „adaptation“, „mitigation“, „loss and damage“. Tai reiškia „prisitaikyti, sušvelninti poveikį, atlyginti žalą ir patirtus praradimus“ (gamtai ir žmonėms). Pasak konferencijos dalyvių – stebėtojų, nevyriausybinių organizacijų, mokslininkų – šioms trims užduotims spręsti turi būti skirti klimato finansai, akcentuojant ne tik „mitigation“, bet ir kitus du faktorius.

Žmonija turi ne tik kovoti su šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, bet ir išmokti išgyventi vis šiltėjančioje planetoje. Klimato kaitos konvenciją (1992 m.) ir Paryžiaus susitarimą (2015 m.) pasirašiusios šalys turi turėti prisitaikymo prie klimato kaitos planus. Tačiau kaip visuomet kyla klausimas kiek tokie planai yra daromi „dėl paukščiuko“ ir kiek jie tėra deklaratyvūs, o kiek juos ruošiančios šalių vyriausybės iš tikrųjų yra susirūpinusios klimato kaitos poveikiu žmonėms ir aplinkai.

Prisitaikymas – derybose „pamestas“

Naujausioje, 2024 m. pavasarį, Europos aplinkos agentūros (EEA) paskelbtoje ataskaitoje pabrėžiama, kad Europa yra nepasirengusi klimato pokyčiams.

Su klimatu susiję pavojai kelia grėsmę energetiniam ir apsirūpinimo maisto saugumui, taip pat ekosistemoms, infrastruktūrai, vandens ištekliams, finansiniam stabilumui, žmonių sveikatai.

Tai, kad Europa kartu su kitomis išsivysčiusiomis šalimis daugiausia dėmesio skiria anglies dvideginio išmetimų mažinimui, o mažai skiria prisitaikymui, rodo, kad sistema neišgali tvarkytis su daugybinėmis krizėmis. Užliūliuojame save tikėjimu, kad greitai išspręsime anglies dvideginio klausimą ir pamirštame, kad gyvename kasmet kaistančioje ir palaipsniui išmirštančioje planetoje. Turime įsisąmoninti, kad reikės išmokti gyventi pakitusiame pasaulyje.

Dėmesio stoka adaptacijai atspindi ir suinteresuotų šalių interesų kovos padarinius. Nevyriausybinių organizacijų atstovų teigimu, iki šiol nepavyko sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų, nes laisvos rinkos apologetų mylimi anglies išmetimų rinkų (angl. „carbon market“) mechanizmai ne tik nemažina CO2, bet dar ir padeda išlaikyti teršėjų status quo. Be to, 2023 metų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaita rodo, kad klimato kaitos padariniams mažinti Pietų šalims buvo mielai skolinama (paskoloms teko 70 proc. visų finansų, subsidijoms – likusi dalis) ir netgi aukštesnėmis, nei rinkos, palūkanomis. Iš tokio mechanizmo „kažkas“ krovėsi pelną, kai tuo pat metu sunkiai besiverčiančių šalių skolos našta augo. Taigi nenuostabu, kad sistema kelia klausimų dėl savo ilgalaikio patvarumo.

Nepasimauti ant retorinio kabliuko

Vis dėlto „Climate Action Network“ aktyvistai įspėja, kad išsivysčiusios šalys nuo įsipareigojimų nori atsiriboti juos susiaurindamos. Labiausiai teršiančių šalių derybininkų retorikoje skambantys žodžiai, kad reikia padėti pažeidžiamiausioms šalims, CAN teigimu, reiškia ne ką kita, kaip atsakomybės sumažinimą ir „vargšų su vargšais“ kiršinimą. Dar viena nerimą kelianti derybinių šalių retorika – kad tiesiog „nėra tų trilijonų“. „Pinigų yra, tik reikia aktyviau juos mobilizuoti“, – atsikerta oponuojančios pusės atstovai.

Beje, nenoras imtis atsakomybės nėra vienintelis derybas stabdančios pusės bruožas. Išsivysčiusios šalys su besivystančiomis nenori dalintis ne tik pinigais, bet ir technologijomis, kurios padėtų sprendžiant klimato problemas.

Bonos konferencijos atidarymo kalboje Jungtinių Tautų Klimato kaitos vykdomasis sekretorius Simonas Stilas sakė: „Projektavimo etapas baigtas, o dabar mūsų užduotis – visapusiškai ir sąžiningai paleisti šį mechanizmą į darbą“. Ir visų pirma – pasimokyti iš klaidų. Šie metai klimato kaitos derybose dėl finansų itin svarbūs, nes pasibaigus vienam finansavimo etapui, bus netrukus deramasi dėl kito.

Procesas nuo susitarimo iki realių rezultatų truks kone dešimtmetį. Ir jei šių metų gale Baku (Azerbaidžane) vyksiančioje klimato kaitos konferencijoje (COP29) nebus susitarta, turėsime situaciją, kurioje „skūpas moka du karus“, mat klimato kaitos žala kiekvienais metais tik kaupsis.

---

Rūta Trainytė yra Vartotojų aljanso tarybos narė

Straipsnį parengė „Klimato reporteriai“