„Raganynę“ užkariauja ožkos, pakeitusios avis

Sodybos pavadinimas – nuo kalnelio ir senkapių

Iš Tytuvėnų kilusi R. Martinkienė kartu su vyru, tikru suvalkiečiu S. Martinkumi, kaimo turizmo sodybą Aukštiškiuose pradėjo kurti prieš trylika metų. Pirmiausia įsigijo sklypą vaizdingoje vietovėje su vietinių vadinamu Raganynės kalneliu, saugomu valstybės, ir senkapiais.

„Iki mūsų čia gyveno žmonės, bet labai daug ką reikėjo pertvarkyti. Iš pradžių apie kaimo turizmo sodybą net negalvojome. Kadangi mano vyras yra užkietėjęs žvejas, jis svajojo išsikasti tvenkinį, įžuvinti ir taip leisti laisvalaikį, kai išeis į pensiją. Tvenkinį, žinoma, savo jėgomis išsikasėme. Dirbome visa šeima, talkino ir draugai, kai reikėjo kelmus rauti ar akmenis perrinkti. Nieko nesamdėme, viską patys padarėme – ir statėme, ir aplinką tvarkėme. Į sodybą, žemę, kurią įsigijome, investavome visas savo santaupas. Nesigailime. Šis turtas – ilgalaikis. Po mūsų liks mūsų vaikams“, – apie „Raganynės“ pradžią „Ūkininko patarėjui“ pasakojo R. Martinkienė.

Burnoje tirpstantis ožkų pieno sviestas

„Raganynės“ šeimininkė pasakojo, kad įkūrę kaimo turizmo sodybą neilgai trukus nusprendė įsigyti ir kokių nors gyvulių. Pasirinko avis, kurias augino mėsai tiek sau, tiek ir pardavimui. „Avių mėsa – ir skani, ir sveika. Esame laikę ir 40, ir 70 avių su jaunikliais. Bet vyras, kuris labiausiai jomis rūpinosi, per dešimtmetį pavargo. Todėl visą būrį pardavėme ir metus pagyvenome be jokių gyvulių. Tačiau veterinarijos gydytojo išsilavinimą turintis vyras greitai įsitikino, kad taip ilgiau nebeištvers. Todėl prieš porą metų pas mus atsirado pirmosios ožkos, pakeitusios avis“, – prisipažino ŪP pašnekovė.

Į Aukštiškius iš įvairių Lietuvos vietų R. ir S. Martinkai pirmiausia parsivežė mėsinių ožkų. Vėliau nusipirko ir vieną pieninę ožkytę. Nė nepajuto, kaip, jų pačių žodžiais, ožkų būrys smarkiai padidėjo. „Dabar laikome 15 mėsinių ir 12 melžiamų ožkyčių. Pasistatėme atskirą pastatą šiems gyvuliukams. Nusipirkome ir ožkų melžimo aparatą, nes ne taip lengva dešimtį ožkyčių pamelžti. Su aparatu – paprasčiau“, – ŪP pasakojo R. Martinkienė.

Iš kiekvienos ožkos šeimininkė primelžia iki 2 l pieno. „Pieningiausi“ pavasario mėnesiai, kai ožkos atsiveda ožiukų. Iš šviežio pieno moteris gamina varškės sūriukus su įvairiais priedais – džiovintomis spanguolėmis, medumi, graikiniais riešutais. Iš 1 l pieno išeina apie 100–120 g sūrio.

„Man pačiai įdomu eksperimentuoti, ieškoti įdomiausių, maloniausių skonių. Skanus ir šviežias, ir raugintas pienas. Bet skaniausias, tiesiog burnoje tirpstantis, bent jau man, yra ožkų pieno sviestas. Tiesa, kol kas pati iš savo ožkyčių pieno sviesto dar nebandžiau sukti. Esu ragavusi tik kitų šeimininkių pagamintą. Labai patiko. Tik tokio sviesto negalima laikyti kambario temperatūroje, nes greitai pradeda „leistis“, – pastebėjo R. Martinkienė.

Dvejus metus ožkas laikanti „Raganynės“ šeimininkė spėjo įsitikinti, kad su šiais gyvuliukais reikia kalbėtis. „Visos ožkos yra labai bendraujančios, draugiškos, mėgsta būti glostomos. Pieninės turi vardus. „Raganynėje“ gyvena Koko, Anzelmutė, Cibė, Žibutė... Kai reikia melžti, pačios pareina pašauktos. Ožkos žino, kad grįžusios būtinai iš vyro gaus kokių skanėstų. Ar ne protingi gyvuliukai?“ – džiaugėsi moteris. Tačiau bent jau artimiausiu metu ožkų bandos šeimininkai plėsti neketina.

Sezoniškumas ir natūrinis senoviškas ūkis

Pasak šeimininkų, „Raganynės“ kaimo turizmo sodyba užimta būna daugiausia vasaromis. Gal – jų svarstymu – jei būtų įsikūrę arčiau didesnių miestų, svečių sulauktų ir kitais metų laikais. Be to, daugelis ir patys turi įsirengę įvairių poilsio vietų, pirčių, tvenkinių ir panašių dalykų, tad naujų erdvių šventėms neieško.

„Bet mes tikrai turime ką veikti visus metus. Yra ožkytės, laikome vištų, ančių. Turime 14 ha žemės, nes reikia pievų ir pašarų gyvuliams. Užsiauginu darže tokių daržovių, kokių tik norisi – ir morkų, ir burokėlių, ir bulvių. Apie šiltnamį net nebekalbu. Mūsų ūkis toks natūrinis – senoviškas. Esu sulaukusi ir nusistebėjimų iš draugės, kodėl vargstu ir po lysves kapstausi, jei galėčiau visai nebrangiai daržovių nusipirkti prekybos centre. Galėčiau, bet nenoriu. Man patinka kapstytis. Be to, turiu žinoti, ką valgau. Mums abiem su vyru ir vaikais tinka ir patinka toks gyvenimo būdas. Darbo mes nebijome“, – užtikrino ŪP pašnekovė.

R. Martinkienė dirba Kelmės profesinio rengimo centro Tytuvėnų skyriuje profesijos mokytoja. Ūkiu ir sodyba rūpinasi abu su vyru, bet jam tenka didžiausia atsakomybė ir darbai.   

Rasos MARTINKIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja