Remti ar neremti „taršų“ ūkininkavimą?

Keliolika nevyriausybinių, aplinkosaugos srities organizacijų kreipėsi į Prezidentą, Premjerę, Seimo Kaimo reikalų bei Aplinkos apsaugos komitetus, žemės ūkio ir aplinkos ministrus, prašydamos „užkirsti kelią aplinkosaugai žalingiems sprendimams“, kurie šiuo metu įrašyti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginiame plane. Asociacijos „Aplinkosaugos koalicija“ atstovė Karolina Gurjazkaitė teigia, jog stambieji chemizuoti grūdininkystės ūkiai nebeturėtų būti toliau dosniai remiami, kadangi jie palieka visuomenei taršą ir aplinkosaugines krizes. Šį kartą pašnekovų klausėme, ar jie pritartų tokiems „ekspertų“ teiginiams.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys MACIJAUSKAS: „Lietuva yra Europos Sąjungos (ES) narė ir ES yra vykdoma bendroji žemės ūkio politika. Todėl Lietuvos nacionalinė žemės ūkio strategija turi būti suderinta su ES bendrąja žemės ūkio politika. Taršūs ūkiai niekur Europoje nėra remiami. Jie visi, esantys ES, atitinka visus aplinkosauginius reikalavimus. Mes, ūkininkai, įgyvendiname daugybę reikalavimų, tarp jų – geros aplinkosauginės būklės ir bandymų reikalavimus, šiuo laikotarpiu įgyvendiname žalinimo reikalavimus.

Nuo 2023 metų vykdysime ekoschemas, tai reiškia, jog visi ūkiai yra aplinkai draugiški ir taiko tokias technologijas, kurios nepalieka jokios taršos. Todėl taršių ūkių praktiškai nėra ir teoriškai negali būti. Tai, ką kalba gerbiami kolegos iš „Aplinkosaugos koalicijos“, nėra paremta jokiais duomenimis.

Kitas dalykas – Lietuvos žemės ūkis Europoje naudoja mažiausiai trąšų ir augalų apsaugos priemonių. Šie teiginiai yra pagrįsti faktais. ES sveikatos agentūra kiekvienais metais atlieka maisto produktų monitoringą ir pripažįsta, kad Lietuvoje pagamintas maistas yra vienas saugiausių (o gal ir pats saugiausias). 98 proc. maisto produktų nėra jokių pesticidų likučių, o likusiuose 2 proc. jie neviršija normos. Tai pats geriausias rodiklis visoje ES. Atsakau į tiesioginį klausimą: taršūs ūkiai neturi būti remiami, bet pas mus Lietuvoje nėra tokių ūkių, kurie terštų aplinką.“

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkė Danutė KARALEVIČIENĖ: „Man patiko Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Viktoro Pranckiečio atsakymas į šį klausimą: „Jeigu keliate reikalavimą, tai pasakykite, kaip tas visas pasekmes jūs norite išlyginti, kai negaminsime maisto produktų, nes keliate aukštesnius reikalavimus nei visos kitos ES šalys. Prieš keldami reikalavimus, pirmiausia užtikrinkite finansavimą.“

 Kas atliko tokį tyrimą, kas nustatė, kad tikrai Lietuvos ūkiai yra daugiausia chemizuoti ir daro didžiausią taršą? O gal daugiau teršia mūsų laivininkystė arba oro uostai, arba miestuose statomos gamyklos? Jeigu tie ūkiai bus uždrausti ir nesugebės gaminti produktų, ar mes pirksime iš užsienio atvežtą duoną, jeigu nė savo poreikiams nebeužsiauginsime grūdų?

 Gal yra kažkokia suinteresuota grupė, kuri nori sužlugdyti mūsų šalies ūkininkus, kad paskui pusvelčiui galėtų pasiimti žemes? Šiandien žinome, kad ir norvegai, ir danai norėtų mūsų žemės ūkio, galbūt už to slepiasi kažkokie suinteresuoti asmenys, kurie tik ir laukia, kad mes atsuktume karo kirvį prieš savus ūkininkus.

Pagal pasaulio ir ES rodiklius mūsų ūkininkai tikrai naudoja perpus mažiau trąšų ir kitokios chemijos. Todėl galime sakyti, kad palyginus ekosistemas, mes esame tikrai pažangūs, ir daugumai šalių iki mūsų dar labai toli.

Draudimui neberemti chemizuotų ūkių tikrai nepritarčiau, nes priešingu atveju tai būtų viso agrosektoriaus žlugdymas.“

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras PUSKUNIGIS: „Kas tas nechemizuotas ūkis ir ką tada iš tikrųjų valgytume? Grūdininkų šiandien yra įvairių ir tikrai neginsiu jų, bet yra labai pažangių, modernių, pritaikiusių tiksliąsias technologijas. Tai ir precizinė žemdirbystė, kuri, palyginti su kitomis šalimis, naudoja dešimtis kartų mažiau trąšų ir pesticidų. Dažniausiai kalba ir kitus mokina tie, kurie visiškai nieko nesupranta. Reikėtų pasidomėti, kas iš tikrųjų yra tos „Aplinkosaugos koalicijos“ nariai. Tikriausiai jie laukia labai didelių pinigų iš ES, kurie aplinkosaugai yra pažadėti.

 Visų pirma būtina nustatyti teršėjus. Aš tikrai neneigiu, kad tokių nėra. Netgi turiu nufilmavęs, su kokiais laužais, užsilikusiais dar nuo tarybinių laikų, važinėja po laukus. Ir kas ten daroma – pilama kontrabandinė chemija. Turi institucijos padirbėti ir juos nustatyti, o ne kalbėti bet ką.

Turime leisti mūsų mokslui dirbti, nes Lietuvoje turime puikių mokslininkų, jie ir turi kalbėti, o ne kažkokie parėję nuo gatvės. Labai smagu tokiems apsišaukėliams parėkauti, pašnekėti ta žaliąja tema. Matome, kas darosi aplinkinėse šalyse, kokia ten yra parama ir pagarba žemės ūkiui – duonos gamintojui. O pas mus atsirado kažkokia kova prieš žemės ūkį. Klausykime žemės ūkio mokslininkų, o ne kažkokių „pilypukų“, išlindusių iš pagrabių.“

Lietuvos socialdemokratų partijos Žemės ūkio komiteto pirmininkas Mindaugas MACIULEVIČIUS: „Iš savo dešimties metų darbo patirties Briuselyje galiu pasakyti, kad negalima to gamtosauginio reikalavimo tiesiog perlenkti, yra darnos principas. Jis susideda iš trijų ramsčių – lygiai taip pat svarbi aplinkosauginė, bet kartu ir ekonominė, ir socialinė plotmė. Blogiausias sprendimas, kurį galima padaryti, tai kažkurį vieną labiau proteguoti nei kitą.

Žemės ūkio politika juda darnos link. Ūkininkai sako, kad šiuo metu labai daug aplinkosaugos, kuri kartais ir neracionali. Aš palinkėčiau, kaip ir linkėjau iki šiol, žemės ūkio ministrui surasti tuos darnos principais paremtus sprendimus, kad kaimiškose vietovėse nenukentėtų ekonominis gyvybingumas bei socialinė plotmė.

Gamtosaugininkams palinkėčiau atvirumo ir įsiklausymo, nes jeigu jūs persistengsite ir perlenksite lazdą, o dėl to nukentės ekonominis gyvybingumas kaime, tai bus blogiausia, ką jūs kažkada galėjote padaryti.

Mūsų tikslas – visą žemės ūkį paversti į labiau žalią, tausojantį aplinką, draugišką aplinkai, ir ne vien tik ekologiniu ūkininkavimu. Bendras tikslas – turėti iš to ekonominę naudą.“