Rimtas ūkininkas rimtai apie grūdų auginimą

Iš hektaro – net po 10–11 t grūdų

A. Kižauskas apie 1 000 ha dydžio savo ūkyje augina žieminius kviečius ir rapsus, salyklinius miežius, pupas ir cukrinius runkelius. Pastarieji, užimantys 200 ha, reikalingi rotacijai, kas 4–5 metus. Ūkyje dirba ir ūkininko sūnūs Marius bei Modestas ir būrys samdomų mechanizatorių. „Mintis tokia, kad nebūsime amžini su Saule, kas nors iš dabartinių žemdirbių turės perimti ūkius“, – „Ūkininko patarėjo“ korespondentui sakė A. Kižauskas.

Pjaunamų žieminių kviečių varpos dar nėra visiškai sausos. Grūdai drėgnoki – 16–17 proc., bet sinoptikai pranašauja gausų lietų, tad ūkininkas skuba sudoroti derlių. „Dirbame dviem pamainomis. Du samdomi mechanizatoriai triūsia nuo 8 iki 20 valandos, o vakare mudu su sūnumi Mariumi sėdame į jų vietą prie kombainų vairo ir, kiek leidžia drėgmė ir kitos sąlygos, kartais net iki paryčių kuliame javus“, – pasakojo ūkininkas.

Dabar džiovykloje tenka naudoti kurą, nes gamta grūdų gerai neišdžiovino, o tam reikalingi papildomi kaštai. Šiemet dominavo sausra, todėl ūkininko laukų įlomėlėse – geresnis derlius, siekiantis 10–11 t/ha, aukštesnėse vietose – tik 4–5 t/ha, vidurkis – 7–8 t/ha.

Negelbsti net išmanioji melioracija

A. Kižauskas pasakojo, kaip prieš daugelį metų 20 ha plote eksperimento tvarka įsirengė uždarą melioracijos sistemą, bet ji kol kas nepasiteisino. „Tai visur propaguojama išmanioji melioracija, kad vanduo neišbėgtų iš lauko. Bet šią vasarą jo beveik nebuvo, tad jis ir negalėjo drėkinti pasėlių. Galbūt tą sistemą reikia tobulinti, įleisti papildomą vandens kiekį – tada ji tikrai veiktų“, – svarstė ūkininkas.

Pokalbiui pakrypus apie neariamosios žemdirbystės pranašumus, A. Kižauskas atviravo: „Naudojame ir įprastos, ir neariamosios žemdirbystės metodus. Bet pamatėme, kad laukuose, kurie keletą metų buvo nearti, dėl smulkių dalelių susitankino, užako dirvožemis. Atkasu kurią nors drėgną vietą, balą ir pamatau, kad po ja sausa – vanduo nesusigėręs iki melioracijos drenažo vamzdelių. Tada pradėjome giluminį žemės įdirbimą, bet kai tai daroma per giliai, pažeidžiami melioracijos sausintuvai. Todėl bandome ieškoti to gerojo vardiklio, kad jis tiktų ir mums, ir melioracijai. Tikrai nėra taip, kad neariamoji žemdirbystė būtų pati geriausia.“

Ūkininkas šmaikštavo, kad neariamoji žemės dirbimo technologija pati geriausia nebent tik tiems žemdirbiams, kurie neturi plūgo. „Kalbu taip, kaip yra iš tikrųjų, o kiti žmonės gal tik todėl, kad taip reikia. Teisus buvęs Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas, Pelėdnagių seniūnijos ūkininkas Jonas Talmantas, propaguojantis neariamąją žemdirbystę ir po 20-ies metų supratęs, kaip teisingai su ja reikia elgtis. Ji taupo energiją, viskas tvarkoje, bet mes dirbame kartu su mokslininkais ir melioratoriais. Šie turi tokį terminą dėl dirvožemio susitankinimo – užsikulminuoja dirvožemis ir nepraleidžia vandens. Jį reikia pakelti, sujudinti, bet to negali padaryti jokie agregatai, išskyrus paprastą plūgą“, – pasakojo A. Kižauskas.

Jis turi savo nuomonę ir apie Melioracijos fondą, kuris šiam ūkininkui jau nebereikalingas. Už savo lėšas įsigijo ekskavatorių, praplovėjus ir visus rinktuvus išvalė, išplovė. Visos melioracijos sistemos jo laukuose veikia be problemų, išskyrus tik tuos atvejus, kai neteisingai dirbama ir susitankina dirvožemis.

„Melioracijos fondas jau seniai buvo reikalingas, dabar ne laikas jį kurti. Daugelis ūkininkų patys susitvarkė savo laukus, o kiti laukia kažin kokio išganymo. Jeigu privers, dalyvausime šio fondo veikloje, bet mano ūkiui jis jau nebereikalingas. Prieš 4–5 metus jau buvome parengę pagrindus, dalyvavome to fondo sukūrime. Deja... Manau, dabar pagal melioracijos baseinus reikėtų kurti grupes, kad tam baseinui priklausantys ūkininkai mokėtų įnašus ir juos susitvarkytų. Savo baseiną jau esu sutvarkęs, dabar galime tik priimti kaimynus į grupę“, – siūlė darbštus ūkininkas.

Kalbėdamas apie melioracijos sistemų priežiūrą A. Kižauskas neslėpė kasmet išleidžiantis po 10–15 tūkst. eurų. Pavasarį ir rudenį tenka padirbėti po dvi savaites. Ir jau dabar, užbaigus javapjūtę, iki sėjos važiuos tvarkyti tų vietų, kuriose atsirado vienokių ar kitokių problemų. Turi įsigijęs specialią latvišką įrangą – įleidžia tą sistemą į rinktuvą ir vaikščiodamas ant žemės su davikliu nustato, kuriose vietose drenažas yra užsikimšęs.

Apsauga nuo gaisrų  ir šernų

A. Kižausko ūkio laukuose yra ir apsauga nuo nelaimių užsidegus kombainui. Mat anksčiau būnant Kėdainių r. savivaldybės tarybos nariu bei ten vadovaujant Kaimo reikalų komitetui teko susitikti su ugniagesiais ir kartu įveikti vieną problemą. Tada ugniagesiai priekaištavo, kad į laukus atskubėję gesinti užsidegusio kombaino negalėdavo paimti vandens iš čia pat palaukėje pastatytos ūkininkų cisternos. Taip buvo todėl, kad prie jų nebuvo specialių žarnų jungčių. Todėl visame rajone visiems, kurie tik pageidavo, buvo išdalytos specialios jungtys, kuriomis gaisrinę mašiną galima prijungi tiesiai prie ūkininko vandens cisternos. A. Čižauskas dabar savo teritorijoje turi pastatęs dvi tokias cisternas – 10 ir 15 tonų talpos. Bet kuris traktorininkas gali sėsti prie traktoriaus vairo ir per trumpą laiką nutempti tą cisterną prie užsidegusio kombaino. Prie cisternų yra prijungti ir vandens švirkštai gaisrui gesinti. O artimiausios Kėdainių r. savivaldybės ugniagesių komandos iš pirmo žvilgsnio irgi netoli: Dotnuvos – už 8 km, Krakių – už 7 km, bet kol gaisrinės mašinos atvyktų, vis tiek užtruktų 10–15 minučių...

Atskira pagiriamoji kalba galėtų būti ir apie A. Kižausko ūkyje dirbančius darbuotojus. Tai dešimties plataus profilio mechanizatorių būrys. Pasak ūkininko, atlyginimą jie gauna ištisus metus pagal tai, ką sugeba dirbti. Su darbuotojais yra sutartas valandinis įkainis. Sudėtingas kompiuterines programas valdantys vyrai gauna ir solidų atlyginimą. O šiaip jų atlygis už darbą yra 1 500–2 000 eurų į rankas. „Valdyti naują techniką su programine įranga tikrai reikia sugebėti ir vis šiek tiek laiko skirti mokslui, nepritrūkti žinių, – kalbėjo pašnekovas. – Mano ūkyje dirba du žmonės, baigę net technikumus. Komanda nesikeičia jau daugelį metų. Vienas vaikinas buvo pradėjęs dirbti prieš kariomenę, bet atitarnavęs tuos devynis mėnesius vėl grįžo atgal į ūkį. Matyt, darbo sąlygos čia tenkina žmones.“

Ūkio bazėje stovi grūdų saugyklos, įsigytos dalyvaujant SAPARD ir „Investicijos į žemės ūkio valdas“ programose. Jos talpina 6,5 tūkst. tonų grūdų, dar apie 3 tūkst. tonų drėgnų galima supilti sandėlyje, iš kurio grūdai keliauja į džiovyklą. Juos ūkininkas stengiasi parduoti tiesiogiai supirkėjams – yra išgabenami į Klaipėdos jūrų uostą.

„Dirbame su patikimais, sąžiningais supirkėjais, kurie greitai atsiskaito. Pagal trąšų ir degalų kainas grūdų kainos galėtų būti geresnės, bet yra kaip yra. Ir prie to reikia prisitaikyti. Domimės ir stebime kainas biržoje, nebūna taip, kad visą kiekį parduotume iš karto. Trečdalio grūdų kiekio kainas fiksuojame pavasarį, trečdalio dabar ieškome kainų, kur jos yra geresnės. Likusią dalį gal rudenį fiksuosime“, – sėkmingos prekybos paslaptimis dalijosi A. Kižauskas.

Ūkininko valdose neįprastai pasirodė ne tik pamiškėse, bet ir šiaip palaukėse pastatyti medžiotojų bokšteliai. „Jau antrus metus esu Kėdainių r. Akademijos medžiotojų būrelio pirmininkas, todėl laukuose, kur žvėrys daro žalą, pasistatėme nemažai bokštelių. Kai žvėrys per daug siautėja, saugome pasėlius. Ir medžiotojams gerai, ir kolegoms, kuriuos pasikviečiame. Užtenka pagąsdinti žvėrį ir jis daugiau į tą vietą neateina. Dabar vėl yra padidėjusi šernų populiacija, šernės su mažais vaikais knisa cukrinius runkelius ir būna, kad pridaro didelių nuostolių. Taip pat kenčia ir kviečiai, rapsai bei pupos, žirniai“, – ŪP kalbėjo ūkininkas-medžiotojas A. Kižauskas.

Autoriaus nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Algimantas Kižauskas

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.