Rododendrai: kas lemia jų įvairovę?

Manoma, kad laukinės rododendrų rūšys susiformavo Azijos kalnynuose ir vėliau keletas jų pasiekė Europą bei Šiaurės Amerikos miškus ir pelkynus. Skirtingos klimato zonos, labai įvairios augimo sąlygos vertė augalus keistis ir prisitaikyti prie aplinkos, todėl kiekviena rūšis turi savitus požymius: krūmo dydį ir augimo būdą, lapų bei žiedų formą ir spalvą, atsparumą šalčiui, pavėsiui ar sausrai.

Tuo tarpu veislės (dažnai vadinamos hibridais arba kultivarais) yra sukurtos žmogaus. Selekcininkai kryžmina skirtingas rūšis ar jau esamas veisles, siekdami išgauti pageidaujamas savybes: didesnius ar ryškesnius žiedus, ilgesnį arba ankstesnį / vėlesnį žydėjimą, stipresnį kvapą ar didesnį atsparumą klimato sąlygoms. Gamta suteikia pakankamai selekcinės medžiagos, todėl veislių yra tiek daug – kiekviena jų yra tarsi naujas „eksperimentas“, atskleidžiantis vis kitokį rododendrų potencialą.

VU Botanikos sode sukaupta rododendrų kolekcijos leidžia vienoje vietoje pamatyti šios genties įvairovę. Čia auginamos rūšys iš skirtingų pasaulio regionų ir įvairių laikotarpių veislės: nuo senųjų istorinių iki naujausių, modernių hibridų.

Rododendrai gali būti labai skirtingi: nuo vos kelių centimetrų aukščio šliaužiančių krūmokšnių iki 5–6 m aukščio krūmų ar net vidutinio aukščio medžių. Dauguma jų yra visžaliai, tačiau lapo dydis svyruoja nuo vos kelių iki 20–30 centimetrų. Kita dalis rododendrų – vadinamosios azalijos – yra pusiau visžaliai arba rudenį visai numeta lapus, bet prieš tai pasipuošia ryškiomis spalvomis. Būtent pagal lapus sodininkai skirsto rododendrus į grupes.

Rododendrų žydėjimas yra tikrai įspūdingas reiškinys ir jis nėra trumpas – išsitęsia per kelis mėnesius. Pirmosios rūšys gali pražysti jau ankstyvą pavasarį, kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, jei tik leidžia orai, o vėlyviausios – tik birželio antroje pusėje, kai niekas nebesitiki pamatyti žydinčio rododendro. Gausiausias žydėjimas (pikas) paprastai pasiekiamas gegužės viduryje ar paskutinį dešimtadienį.

Ne mažiau įvairūs ir patys žiedai. Jie gali būti vos 1 cm skersmens arba siekti net 15 cm; priminti varpelius, trimitėlius arba lelijas; būti bekvapiai arba svaiginančiai kvapnūs. Spalvų spektras itin platus: nuo baltų ir švelniai rausvų iki sodriai raudonų, violetinių, geltonų ar oranžinių atspalvių. O kur dar įvairiausi spalviniai deriniai: ryškios dėmės, kontrastingų spalvų kuokeliai, sunkiai apibūdinamas kelių spalvų derinys viename žiede arba baltutėlis žiedas, išsiskleidęs iš ryškiai rožinio pumpuro.

Įdomu tai, kad net ir pasibaigus gausiam žydėjimui augalai nepraranda dekoratyvumo. Jauni ūgliai ir lapai dažnai būna ryškūs, blizgūs ar net spalvoti, todėl kai kurie sodininkai rododendrus vertina ne tik dėl žiedų, bet ir dėl lapijos.

VU Botanikos sodo Rododendrynas įkurtas švelniai kalvotame pušyne. Kodėl rododendrai mėgsta pušynus? Natūralioje aplinkoje dauguma rododendrai auga rūgščiuose, gerai drenuotuose dirvožemiuose ir vengia saulėkaitos – gausiau auga kalnų šiauriniuose šlaituose, retmiškiuose. Pušynuose vyrauja šviesus pavėsis, iš spyglių ir kitų augalų nuokritų susiformuoja puri miško paklotė, kuri palaiko drėgmę ir dirvos rūgštingumą – būtent tai, ko reikia rododendrams klestėti.

VU botanikos sodo informacija