Rokiškiečių šiaudų granulės šildo lenkus

Polikarpas RAGOŽIS Lašų žemės ūkio bendrovė žinoma ne tik savame Rokiškio rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Sumanūs jos vadovai nusprendė pardavinėti ne žaliavas, o pačių pagamintą produkciją. Iš grūdų kepama garsioji Lašų duona, eksportuojama į tolimiausias šalis, o šiaudai paverčiami granulėmis, kurios parduodamos kaimynams lenkams. Pradėjusi šiuos verslus bendrovė atsisakė darbų sezoniškumo – visi darbuotojai čia turi kuo užsiimti visus metus. Be to, šie pagalbiniai verslai gerokai papildo bendrovės finansus.

Anksčiau naudodavo daugiausia kraikui Agrarininkų skaičiavimais, visoje Lietuvoje kiekvieną rudenį lieka apie 4 mln. tonų šiaudų. Kol žemdirbystės technologijos nebuvo taip toli pažengusios, ūkininkai šiaudus daugiausia naudodavo kraikui. Kol gyvuliai laikomi tvarte, susikaupdavo nemažai mėšlo – vertingos organinės trąšos. Bet kai pavasarėjant pritrūkdavo šieno, miežių, avižų šiaudus ūkininkai maišydavo su šienu ir šerdavo karves bei arklius. Kadangi pasėlių beveik netręšdavo mineralinėmis trąšomis, šiaudeliai būdavo labai tvirti ir aukšti. Taip išaugintų javų šiaudai tikdavo pinti įvairius buitinius dirbinius, netgi skrybėles nuo saulės.  Šiaudais dengdavo ir ūkinių pastatų (tvartų, klojimų) stogus. Pavasariais, kai prasidėdavo šalnos, šiaudų sluoksniu pridengdavo gležnus daržovių daigus. „Dabar nauji laikai, nauji ūkininkai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai aplinkosauga nebuvo tokia griežta, šiaudus degindavo laukuose. Rudeniop visa Lietuva dvokdavo dūmais. Ir degindavo ne sugrėbtus į kupetas šiaudus, o dažniausiai pradalgėse kartu su pelais. Taip sudegdavo visa, kas gyva, liepsnose žūdavo visi vabalėliai. Štai kokiu protu tada vadovautasi“, – prisimenu vieno javapjūtės lauko dienos stebėtojo, senosios kartos ūkininko pastabas apie šiaudų tvarkymą.

Šiandien jų daug nereikia Iš tikrųjų šiandien tiek daug šiaudų nereikia. Didžiosios fermos nekreikiamos šiaudais, gyvuliai laikomi ant betono grindų, o guli ant guminių kilimėlių. Mėšlas iš tvartų išstumiamas mechanizuotai, kartu su srutomis pumpuojamas į rezervuarus. Naudojant kraikui šiaudus susidarytų daugiau organinių trąšų, kurių, pasak specialistų, dabar labiausiai reikia jau nualintiems laukams. Dar 1994 m. tuometis žemės ūkio ministras Vytautas Einoris, Veisiejų žemės ūkio mokykloje susitikęs su žemdirbiais, sakė, kad pirmiausia žemei reikia š...do, be kurio nebus grūdo. Nuo to laiko prabėgo dešimtmetis. Kai kurie ūkininkai jau suprato organinių trąšų reikšmę ir ima kreikti tvartus šiaudais. Bet štai labai išsivysčiusiose šalyse specialistai ir politikai į mėšlą vis dažniau žiūri kaip į vandens ir oro taršos šaltinį. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro darbuotojai teigia, kad mėšlas yra veiksminga priemonė dirvožemio našumui palaikyti. Dabar, kaip daugelyje kitų šalių, pas mus didžioji šiaudų dalis susmulkinama ir tolygiai paskleidžiama ražienose supūti. Iš augalų liekanų susidaro humusas – pagrindinis dirvos derlumo faktorius. Kai kurie mūsų specialistai siūlo visus šiaudus palikti dirvoje. Tačiau, pasak Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Žemės ūkio inžinerijos fakulteto Energetikos ir biotechnologijų inžinerijos instituto direktoriaus doc. Kęstučio Navicko, prancūzų, ispanų, danų ir kitų šalių mokslininkai teigia, kad humusui susidaryti dirvoje pakanka ražienų ir augalų šaknų, kas sudaro trečdalį visų augalų. Danai masiškai naudoja šiaudų ritinius ir granules šilumos energijai gaminti. „Norint priartėti prie natūralaus ekologinio ciklo, ir paliekami šiaudai dirvoje. Bet kitur kone visi šiaudai panaudojami energetikoje. Tačiau niekas taip nedaro, kaip amerikiečiai, turintys specialias technologijas, kai net šaknys išraunamos ir naudojamos energijai gaminti. Tai pernelyg drastiška. Pas mus tokie dalykai nepraktikuojami. O kad dalis šiaudų naudojama kaip alternatyvus kuras šilumai gaminti, aš čia nematyčiau problemos, - aiškina ASU Agronomijos fakulteto, Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto mokslo darbuotojas prof. Vytautas Pilipavičius. - Kiek procentų augalų liekanų turi likti lauke, moksliškai apskaičiuoto ir tyrimais įrodyto procentinio kiekio nėra nustatyta. Norint pasakyti, kiek atliekų turėtų likti, kiekvienu atveju reikia žiūrėti, koks dirvos biologinis aktyvumas, koks erozijos laipsnis. Šiaudų nauda dirvai priklauso ir nuo to, kaip jie įterpiami. Juos reikia susmulkinti, tolygiai paskleisti dirvos paviršiuje, o vėliau įterpti į dirvą. Taigi, kad ir kokie vertingi dirvai būtų šiaudai, per daug jų palikti laukuose negalima.“ Nepaisant draudimo nemažai šiaudų sudeginama laukuose. Ir tik nedidelė šiaudų dalis panaudojama kraikui ir energijos gamybai. Specialistų teigimu, ekonomiškai pagrįstas šiaudų potencialas sudaro ne mažiau nei 0,5 mln. t, iš kurių būtų galima pagaminti apie 1500 GWh šiluminės energijos. Tai sudarytų tris ketvirtadalius to energijos kiekio, kurį gali generuoti miško kirtimo atliekos. Bet iki šiol Lietuvoje pagaminama apie 13 megavatų energijos. Stebina neūkiškumas Jau seniai raginama šilumos gamybai daugiau naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Apgailestaujama, kad per 1 mln. tonų šiaudų, daug kur supresuotų į ritinius, laukuose supūva. Nesuprantama, kam reikėjo už ritinio supresavimą mokėti 30-40 litų, jei jų niekam neprireikė. Tai akivaizdus neūkiškumas. Kai kurie stambūs ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės, įsigijusios specialią įrangą, šiaudus panaudoja šilumai gaminti. Rokiškio r. Lašų žemės ūkio bendrovės vadovas Zenonas Akramavičius, spręsdamas sezoniškumo problemą, kad žiemai nereikėtų atleidinėti, o pavasariop vėl ieškoti darbuotojų, sumanė papildomai užsiimti verslu – kepti duoną, o iš šiaudų gaminti granules – katilinių kurą.

Išradingumui ribų nėra „Turime per 2 tūkst. hektarų dirbamos žemės. Savo plotuose vykdome sėjomainą. Mano įsitikinimu, tai pigiausia priemonė humusui didinti. Ūkininkaujame taip, kad kas treji metai dirva gautų humuso. Dalį šiaudų gabename į granulių gamybos cechą. Savų šiaudų granulėms gaminti neužtenka. Kiek trūksta, gauname iš ūkininkų. Tiesą sakant, ne gauname, o perkame, nes kainuoja šiaudų presavimas. Pas mus už ritinio supresavimą reikia mokėti 20 litų. Ūkininkai, užsiimantys gyvulininkyste, parduoda mums perteklinį šieną, iš kurio taip pat gaminame granules. Matyt, ateityje kiekvienas žemės savininkas, nušienavęs savo valdas, stengsis šieną supresuoti, kad gautų papildomų pajamų. Kai Lietuvoje atsiras katilų, pritaikytų šiaudų granulėms kūrenti, visos pakelės bus nušienautos“, – optimistiškai nusiteikęs Lašų ŽŪB vadovas Z. Akramavičius. Granulių gamybos įranga pirkta iš vienos Vilkaviškio uždarosios akcinės bendrovės. Matyt, ji paskaičiavo, kad granulių gamyba bus nuostolinga, todėl ir pardavė rokiškiečiams. Lietuvoje dar nėra tiek šiam kurui tinkamų katilų, todėl didesnės paklausos šiaudų granulės neturi. Tačiau dėl realizacijos jokių problemų nepatirta. Rokiškiečiai patys surado pirkėjų. Keista, kad ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Bendrovės vyriausiasis inžinierius Mantas Kazlauskas sakė, kad be jokių išlygų lenkai superka visas mūsų granules, kiek tik bepagamintume. „Suomijoje ir Švedijoje šiaudų granulės tinka pakratams arklidėse, o šilumos energijai gaminti daugiausia naudojamos medienos atliekos. Lenkai turi patalpas granulėms sandėliuoti, todėl daug jų sukaupia, o kūrenimo metu jas patogu naudoti, kaip ir kūrenant dyzeliniais krosnių degalais ar dujomis“, – aiškino alternatyvaus kuro privalumus Lašų bendrovės vadovas.