Rudųjų lapių gyvenimas muziejininkų objektyve

Kaune įsikūręs muziejus, kuriame paprastai galime pamatyti gausią gyvūnų ir paukščių iškamšų kolekciją, dalyvauja gamtosauginiuose, moksliniuose projektuose, o vieno jų tikslas – miškinių miegapelių stebėsena. „Specialiomis filmavimo kameromis su judesio davikliu fiksuojame šių retų Lietuvoje žvėrelių gyvenseną. Kad žinotume, kur pastatyti kamerą, miegapelėms įrengiame specialias šėryklas, kurios ir privilioja naktinėti mėgstančius gyvūnėlius“, – apie darbus ne tik tarp muziejaus sienų papasakojo T. Ivanausko muziejaus rinkinių mokslinio kuravimo skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis. Tokiomis kameromis muziejaus ornitologai stebi ir paukščių elgseną.

Visą žiemą miegapelės miega po žeme išruostuose urveliuose, tad kameros taip pat „ilsisi“, o ankstyvą pavasarį muziejininkas su kolega, ornitologijos skyriaus kuratoriumi Deiviu Dementavičiumi, norėdami išbandyti, kaip veikia vaizdus fiksuojanti aparatūra, filmuoja nesnaudžiančius miško gyventojus.

S. Rumbutis pasakojo, kad šįkart kamerą pastatė prie bebrų suverstos užtvankos, mat ji žvėreliams tarnauja tarsi tiltas: „Intervencijos į žvėrelių gyvenimą beveik nėra, o jie aparatų nesibaido, į juos reaguoja, kaip į miško objektai. Kartais, kai į objektyvą patekęs gyvūnas kažkuo susidomi, stabteli, pavyksta nufilmuoti ir nedidelį siužetą. Būtent taip nutiko ir šįkart užfiksavus lapę“, – teigė muziejininkas ir iškart patikslino, kad internete paskelbtame filmuke iš tikrųjų dalyvauja dvi lapės. Viena stabteli ilgesniam laikui, kažką uostinėja, kramsnoja, o kita greitai perbėga plonu ledu.

Akylesnis žiūrovas pastebės, kad vienos jų uodega itin neišvaizdi. „Vaizdo įraše (2 min.29 sek.) galima pamatyti lapę su nuplikusia uodega – ji serga niežais. Ši liga sukelia niežulį, todėl kasydamasis gyvūnas nusidrasko kailį, atsiranda šašai. Jeigu niežai išplinta, gyvūnas gali ir visai nuplikti“, – teigia S. Rumbutis.

Trumpame įraše yra rudosios lapės (Vulpes vulpes). Tai visaėdžia plėšrūnai, dažniausiai medžioja smulkius žinduolius, paukščius, vabzdžius, tačiau gali maitintis ir augalinės kilmės maistu ar maita. Vasarą–rudenį, kada gausu uogų ir vaisių, augalinis maistas gali sudaryti net 90 proc. rudosios lapės mitybos raciono. Mėgstamiausias šio plėšrūno grobis – pelės ir pelėnai.

Kovo–gegužės mėnesiais lapės atsiveda aklus jauniklius, vadą sudaro 3–8. Mažyliai pradeda matyti po dviejų savaičių, o būdami pusės metų jau moka medžioti. Kai kuriais atvejais tokio amžiaus lapės tampa visiškai savarankiškos.

Rudosios lapės aktyvios visus metus. Dažniausiai medžioja tamsiuoju paros metu, tačiau ramesnėse vietovėse maisto ieško ir dieną. Jos pasižymi puikia rega ir klausa – girdi ir žemo dažnio garsus, kuriuos sukelia, pavyzdžiui, žolėje bėganti pelė. Todėl, pasak S. Rumbučio, lapės pasprunka anksčiau nei jas pastebime. „Vis tik pamatę šį gyvūną prie kelio ar pamiškėje, nesiartinkite prie jo, geriau stebėkite jį iš toliau. Negalime žinoti, ar jis tikrai sveikas, o jeigu serga pasiutlige, gali būti agresyvus ir pulti. Pastaraisiais metais pasiutligės atvejų itin retai pasitaiko, bet verčiau pasisaugoti“, – pamoko ne tik ekspozicijomis besirūpinantis, bet ir gyvąją gamtą atidžiai stebintis muziejininkas.

Prasitarė, kad jau ruošiama nauja medžiaga, kurioje užfiksuotas naktinis gyvūno gyvenimas.

ŪP informacija