Rusijos grėsmė skatina peržiūrėti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą?

Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas MATONIS:

„Suprantame viešojoje erdvėje vykstančias diskusijas dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo bei gyventojų pasirengimo valstybės gynybai. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad policijos vaidmuo šioje srityje yra užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir galiojančių teisės aktų įgyvendinimą. Policija nėra įstatymų leidžiamoji institucija, todėl nesprendžia, kokios apimties ginklų civilinė apyvarta turėtų būti leidžiama ar kokie reikalavimai turėtų būti taikomi atskiroms visuomenės grupėms.

Policija vykdo galiojančių teisės aktų nuostatas, vertina asmenų atitiktį įstatyme nustatytiems reikalavimams, išduoda leidimus bei užtikrina ginklų kontrolę. Klausimai dėl įstatymo turinio, ar jis atitinka ES teisę, nacionalinio saugumo poreikius ar galimų pakeitimų, yra teisėkūros klausimai, priklausantys Seimo ir už atitinkamos politikos formavimą atsakingų institucijų kompetencijai.

Todėl nuomonės dėl to, ar dabartinis teisinis reguliavimas yra pakankamas, ar turėtų būti keičiamas, policija neteikia. Mūsų pareiga – užtikrinti, kad galiojantys teisės aktai būtų vienodai ir tinkamai taikomi, siekiant apsaugoti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Dėl galimų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pataisų, jo atitikimo ES teisę ar tolesnės reguliavimo krypties tikslingiausia kreiptis į Seimą, Vidaus reikalų ministeriją (VRM) ir Krašto apsaugos ministeriją (KAM), kurios pagal savo kompetenciją formuoja ir įgyvendina šios srities politiką.“

VRM Strateginės komunikacijos skyriaus vedėjas Mindaugas BAJARŪNAS:

„Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas skirtas užtikrinti tokį ginklų apyvartos reguliavimą, kuris užtikrintų žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymu įgyvendinami Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės reikalavimai. Europos Komisijos vertinimo metu nustatyti neatitikimai iš esmės susiję su ginklų atsekamumo užtikrinimu, todėl šios nuostatos bus patikslintos artimiausiu metu. Didžioji dalis direktyvos reikalavimų Lietuvoje yra įgyvendinta tinkamai.

Lietuvos nuolatiniai gyventojai gali įsigyti B, C ir D kategorijų ginklus medžioklei, sportui, savigynai ar kitiems įstatyme numatytiems tikslams, jeigu atitinka nustatytus reikalavimus. Griežta ginklų kontrolė, jų paplitimo ribojimai ir kitos saugumo priemonės yra viena iš priežasčių, kodėl nusikalstamų veikų, panaudojant ginklą, paplitimas Lietuvoje nėra didelis, nors ir yra skaudžių pavienių atvejų.

Kitokia situacija yra su A kategorijos ginklais, kurie priskiriami pavojingiausiems, karinio pobūdžio ginklams. Pagal galiojantį reguliavimą juos gali įsigyti šauliai, kariai savanoriai ir profesinės karo tarnybos kariai individualiems įgūdžiams tobulinti. Taip sudaromos galimybės piliečiams stiprinti pasirengimą valstybės gynybai, kartu užtikrinant aiškią kontrolę per organizuotas krašto gynybos struktūras.

Laikinai einantis vidaus reikalų ministro pareigas Vladislavas Kondratovičius teigė, kad dabartinė geopolitinė situacija įpareigoja stiprinti visuotinės gynybos pajėgumus, tačiau tai turi būti daroma atsakingai. Nacionalinis saugumas negali būti stiprinamas viešojo saugumo sąskaita. Pavojingiausi kariniai ginklai taikos metu negali būti plačiai prieinami civiliams asmenims, nepriklausantiems jokiai organizuotai krašto gynybos struktūrai, be aiškaus pavaldumo, kontrolės ir atsakomybės. Pasirengimas valstybės gynybai turi būti ne stichiškas, o organizuotas, koordinuojamas ir vadovaujamas Lietuvos kariuomenės bei kitų atsakingų institucijų.

Platesnis A kategorijos ginklų prieinamumas civiliams asmenims, nepriklausantiems organizuotoms gynybos struktūroms, keltų papildomų rizikų visuomenės saugumui ir apsunkintų viešojo saugumo užtikrinimą. Be to, ES teisė A kategorijos ginklų prieinamumą numato kaip išimtį, o ne kaip bendrą taisyklę.“

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Rimantas SINKEVIČIUS:

„Seime jau buvo aptariama Emanuelio Zingerio iniciatyva leisti visiems rezervo kariams, tai yra atlikusiems karinę tarnybą ir esantiems rezerve, įsigyti A kategorijos ginklus. Tai buvo motyvuojama kaip visuomenės gynybos ir pasirengimo ginti valstybę priemonė. Bet pasvarstykime. Jaunas žmogus praleidžia nustatytą laiką kariuomenėje, po to yra išleidžiamas į rezervą. Ir tada siūloma visiems jiems leisti įsigyti A kategorijos ginklus, o tai yra automatiniai ginklai. Kyla klausimas – ar tikrai reikia apginkluoti visuomenę neįvertinus žmogaus psichologinio stabilumo, kitų jo savybių ir kai jis nepriklauso jokiai organizacijai? Manau, kad būtent todėl Seimas tokiam pasiūlymui ir nepritarė.
Kita vertus, visuomenė ir dabar turi galimybę teisėtai įsigyti ginklų. Žmogus gali įstoti į Lietuvos šaulių sąjungą, tapti šauliu, įsigyti uniformą, ginklą ir treniruotis tiek, kiek reikia. Tačiau tokiu atveju jau veikia tam tikra kontrolės sistema – įvertinamos žmogaus savybės, jo patikimumas, emocinis stabilumas, sveikatos būklė, gaunamos visos privalomos pažymos. Todėl negalėčiau sakyti, kad Lietuvoje nėra sąlygų teisėtai įsigyti šaunamąjį ginklą. Manau, tokios sąlygos tikrai yra.

Gynybos pramonei šiandien taikomos įvairios lengvatos, kad ji galėtų sėkmingai kurtis, plėstis ir gaminti. Tačiau išlieka kitas klausimas – kol kas gana griežtai ribojama ginklų prekyba su užsieniu ir eksportas. Baiminamasi, kad Lietuvoje pagaminti ginklai gali patekti ne ten, kur turėtų, pavyzdžiui, į teroristų rankas, o tuomet Lietuvai galėtų kilti tam tikra atsakomybė. Vis dėlto nemanau, kad ši problema yra neišsprendžiama. Manau, kad šiandien keliami priekaištai daugeliu atvejų nėra pagrįsti. Žingsniai yra daromi tinkama kryptimi, nuosekliai ruošiantis valstybės gynybai.“

Lietuvos medžiotojų draugijos valdybos narys, ginklų ekspertas Gytis MISIUKEVIČIUS:

„Lietuva turi nacionalinį Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, kurio nuostatos daugeliu atvejų yra griežtesnės nei ES direktyvose nustatyti minimalūs reikalavimai. Tačiau vien tai dar nereiškia, kad įstatymas visiškai atitinka šiandienos poreikius. Manau, kad jį būtina peržiūrėti ir atnaujinti. Dabartiniame reguliavime vis dar trūksta aiškumo dėl situacijų, kurios galėtų susiklostyti valstybės gynybos ar karo metu. Pavyzdžiui, nėra aiškiai reglamentuota, kaip turėtų elgtis teisėtą ginklą turintis asmuo, jei prasidėjus karui būtų priverstas evakuotis su šeima. Kur tokiu atveju turėtų būti laikomas ginklas? Ar jį galima vežtis kartu? Kokios būtų teisės ir pareigos? Į šiuos klausimus šiandien nėra aiškių atsakymų.
Ne mažiau svarbios ir kitos praktinės situacijos. Tarkime, žmogus karo metu yra išvykęs į kitą Lietuvos miestą ir turi teisėtai laikomą ginklą. Kaip jis turėtų elgtis? Ar privalo grįžti į savo deklaruotą gyvenamąją vietą, jei to padaryti objektyviai neįmanoma? Tokie klausimai rodo, kad teisinis reguliavimas nėra pakankamai pritaikytas ekstremalioms situacijoms.

Suprantu, jog įstatymas negali numatyti visų įmanomų gyvenimo scenarijų. Jis buvo kuriamas prieš kelis dešimtmečius, todėl dalis jo nuostatų nebeatitinka šiandienos saugumo realijų ir naujų grėsmių. Tad, manau, svarbiausia užduotis yra nuosekliai peržiūrėti įstatymą ir pašalinti esamas spragas, kad jo nuostatos būtų aiškios, praktiškai pritaikomos ir atitiktų šiuolaikinius valstybės gynybos poreikius.“

Ginklų pirklių asociacijos prezidentas Valdas SABONIS:

„Jeigu Lietuva susidurtų su karine agresija, natūraliai kiltų klausimas, kokiomis priemonėmis galėtų gintis šalies piliečiai. Viena iš diskusijų krypčių – galimybė platesniam ratui pasirengusių žmonių teisėtai turėti ginklus. Buvo siūlyta išplėsti asmenų, galinčių įsigyti tam tikros kategorijos ginklus, ratą. Siūlymas numatė tokią teisę suteikti ne tik Lietuvos šaulių sąjungos nariams ar kariams savanoriams, bet ir karinės tarnybos rezervistams. Vis dėlto Seimas šiai iniciatyvai nepritarė. Pagrindinis argumentas buvo tas, kad vien atlikta karinė tarnyba savaime negarantuoja, jog asmens sveikatos ir psichologinė būklė išlieka tinkama ginklui laikyti. Tačiau, manau, šis argumentas nėra pakankamai įtikinamas. Nepriklausomai nuo to, ar žmogus yra rezervistas, medžiotojas ar šaulys, leidimas ginklui išduodamas tik įvertinus jo sveikatos būklę, įskaitant psichikos sveikatą. O šie reikalavimai galioja visiems vienodai.

Jeigu valstybė siekia stiprinti visuomenės pasirengimą gynybai, verta svarstyti ne tik platesnes galimybes rezervistams įsigyti ginklus, bet ir priemones, kurios padėtų žmonėms išlaikyti bei tobulinti šaudymo įgūdžius. Šiuo metu ginklo įsigijimą, jo išlaikymą ir treniruotes dažniausiai finansuoja patys gyventojai savo lėšomis, todėl ne visi gali sau tai leisti. Tam tikros valstybės paramos priemonės galėtų paskatinti daugiau pasirengusių piliečių aktyviau įsitraukti į valstybės gynybą. Ne mažiau svarbus ir praktinis pasirengimas. Kiek man žinoma, norint įgyti teisę laikyti ginklą per Lietuvos šaulių sąjungą, dėl ribotų mokymo pajėgumų kartais tenka ilgai laukti kursų. Jeigu šie pajėgumai būtų didesni, daugiau žmonių greičiau įgytų reikiamą pasirengimą ir galėtų teisėtai turėti ginklus.

Kita svarbi kryptis – šaudymo infrastruktūros plėtra. Kuo daugiau bus prieinamų šaudyklų ir reguliarių mokymosi galimybių, tuo daugiau žmonių galės ugdyti praktinius įgūdžius. Valstybės gynyba remiasi ne vien ginklų skaičiumi, bet ir žmonių pasirengimu jais saugiai bei atsakingai naudotis. Vertinant rinkos tendencijas, galima pastebėti, kad ginklų pardavimai didėja etapais. Jie dažniausiai išauga paaštrėjus tarptautinei saugumo situacijai ar kilus didesnei įtampai regione. Taip atsitiko ir prasidėjus karui Ukrainoje. Tuo metu daugiau žmonių stojo į Lietuvos šaulių sąjungą, domėjosi ginklų įsigijimu ir aktyviau ruošėsi galimoms grėsmėms. Nors tikslius duomenis galėtų pateikti Policijos departamentas, akivaizdu, kad ilgalaikė tendencija rodo nuosaikų teisėtai laikomų ginklų skaičiaus augimą.

Verta svarstyti ir kitą klausimą – ar profesinės karo tarnybos kariai neturėtų turėti aiškesnės galimybės savo lėšomis įsigyti asmeninį ginklą treniruotėms ne tarnybos metu. Šiandien nemažai karių tai daro pasinaudodami kitu teisiniu statusu, pavyzdžiui, kaip medžiotojai ar civiliai ginklų savininkai. Tačiau jų statusas tokios galimybės savaime nesuteikia. Tad valstybės tikslas turėtų būti ne nekontroliuojamas ginklų skaičiaus didinimas, o atsakingai plečiamas pasirengusių, patikrintų ir motyvuotų piliečių ratas, galintis prisidėti prie šalies gynybos.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.