Rūta Vanagaitė nepratusi dirbti iš idėjos

2009 m. gruodžio pradžioje viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė visuomeninės televizijos ekrane pasirodė užsidėjusi sibirietišką ausinę kepurę. R. Vanagaitė tada pristatė Europos Komisijos finansuojamą projektą „Tremties diena“ sovietiniame bunkeryje Nemenčinės miškuose (projekto autorė 2010 m. keturis šimtus Baltijos šalių gimnazistų, aprengtų purvinomis, suplyšusiomis „šimtasiūlėmis“ vatinėmis striukėmis, visą parą vertė tampyti sunkius rąstus). Užvakar teatrologė R. Vanagaitė vėl šmėsčiojo LRT televizijos laidose. Nors šį kartą nebuvo užsidėjusi žydiškos kepuraitės „kipos“ („jarmulkos“) ar apsirišusi skarelės „tichel“, tačiau išreklamavo visuomenei savo „dokumentinę“ knygą „Mūsiškiai“, paneigiančią visus ligšiolinius žinomų istorikų tyrimus apie Lietuvos žydų likimą lietuvių sukilėlių puolamiems rusų bolševikams 1941 m. traukiantis ir vokiečių nacionalsocialistams veržiantis į mūsų šalį. Visuomenei į sielą mėgstanti prispjaudyti R. Vanagaitė vien lietuvius apkaltino išžudžius ne tik visus Lietuvos, bet ir daugelį Vakarų Europos žydų.

Ypatingasis archyvas per painus Katalikų Bažnyčia dar visai neseniai patardavo specialiai nepasirengusiems tikintiesiems neskaityti Biblijos, baimindamasi, kad neišprusę žmonės aiškins Kristaus mokymą kaip jiems šaus į galvą ir apsunkins ne tik žemiškąjį, bet ir pomirtinį savo gyvenimą. Toks pat neįkandamas viešųjų ryšių specialistei R. Vanagaitei pasirodė besąs Lietuvos Ypatingasis archyvas, kuriame, rašydama knygą „Mūsiškiai“, autorė gyrėsi praleidusi daug laiko. Vartė sovietų NKVD tardymo protokolus ir nusprendė, kad „žydšaudžių“ prisipažinimai visiškai „patikimi“, neišgauti tardytojams atidaužius apklausiamųjų kepenis. Gailestingieji NKVD samariečiai R. Vanagaitė neužmiršo net paminėti, kad sovietų saugumiečiai rūpestingai gydė vienam buvusiam „Lietuvos kariui“ petį, kurį tas išsinarino šautuvo buože pribaigdamas Paneriuose beginklius žydus. Gal tegul R. Vanagaitė papasakoja apie sovietų tardytojų „humaniškumą“ buvusiai Seimo narei Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei, kurios tėvui, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui, generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui rusų kagėbistai, vadovaujami žydo homosovietiko Nachmano Dušanskio, nulupo nugaros odą, išdūrė akis ir sutraiškė lyties organus?

Skundikai negavo nė cento Knygą „Mūsiškiai“ R. Vanagaitė rašė ne viena. Jai labai padėjo bendraautoris Efraimas Zuroffas iš Jeruzalės. Žinoma asmenybė. Žydšaudžių medžiotojas. Svarbiausi jo taikiniai – Baltijos šalys. Ir ypač Lietuva. 67 metų E. Zuroffas gimė po karo Amerikoje, Niujorke. Nėra duomenų, kad jo artimieji būtų nukentėję per holokaustą. Su Lietuva jo niekas daugiau nesieja, tik neapykanta. 2002 m. vasarą, Lietuvos Vyriausybei bejėgiškai skėsčiojant rankomis, E. Zuroffas paskelbė operaciją „Paskutinė galimybė“. Žydšaudžių medžiotojas pažadėjo po 10 tūkst. JAV dolerių tiems Lietuvos gyventojams, kurie įskųs savo kaimynus, „nenubaustus žydšaudžius“. Į E. Zuroffo „juodąjį sąrašą“ pateko apie 200 pavardžių. Lietuvos generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi E. Zuroffo „įkalčius“, negalėjo pagal juos pradėti jokio ikiteisminio tyrimo, tačiau žmonės apjuodinti iki šiol. Skundikai iš E. Zuroffo negavo nė cento.

Iškentėtas objektyvumas JAV profesoriaus politologo Normano Finkelsteino tėvai per karą gyveno Varšuvos gete, patyrė Maidaneko ir Aušvico koncentracijos stovyklų pragarą. Tačiau profesorius N. Finkelsteinas aiškiai suvokia, kad Rytų Europos žydų klausimą 1940 m. galutinai nutarė išspręsti vokiečių nacionalsocialistai, o tuomečiai jų sąjungininkai rusų bolševikai neprieštaravo, nors iš pradžių Hitleris siūlė Stalinui priglausti Vokietijos ir Lenkijos žydus, bet tas griežtai atsisakė. Profesorius N. Finkelsteinas 2000 m. parašė knygą „Holokausto industrija“ ir įtikinamai įrodė, kad kai kurios žydų organizacijos holokausto temą vis kaitina ir kaitina, kad gautų iš šantažuojamų šalių ir tautų „kompensacijas“.

Kas sumokėjo šį kartą? Viešųjų ryšių specialistė R. Va­nagaitė irgi nepratusi dirbti veltui. Už projektą „Tremties diena“ iš Briuselio ji gavo 23 tūkst. 924 Eur. 2007–2009 metais R. Vanagaitės vadovaujama viešoji įstaiga „Vilko valia“ rengė realybės šou „1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“: aštrių pojūčių mėgėjai iš viso pasaulio, nepagailėję 120 Lt už bilietą, žiūrėjo rusiškas 1984-ųjų televizijos laidas, buvo tardomi KGB rūsyje, verčiami giedoti SSRS (ir šiuolaikinės Rusijos) himną. Valstybės kontrolės auditoriai 2009 m. gegužės 9 d. nustatė, kad R. Vanagaitės „išgyvenimo dramai“ Kultūros ministerija neteisėtai 2007–2008 metais skyrė 140 tūkst. Lt iš valstybės biudžeto. Kiek eurų, dolerių, šekelių (ar rublių?) ir kas sumokėjo R. Vanagaitei už knygą, kurios antraštė tokia pat, kaip Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui kūnu ir siela ištikimos antifašistinio jaunimo sąjungos pavadinimas? Beje, ir Rusijos režisieriaus Aleksandro Nevzorovo filmuota klastotė apie Vilniaus 1991 m. sausio 13-ąją buvo pavadinta „Naši“ („Mūsiškiai“).

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Vokietijos valstybės archyvo nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.