Šaudyklos: būti ar nebūti?

Vidas SILVESTRAVIČIUS:

„Situaciją sąlygojo tai, kad pastaruoju metu yra padidėjęs ginklų turėtojų ir Šaulių sąjungos narių aktyvumas. Žmonės prisiminė, kad reikia turėti ginklą ir mokėti šaudyti. Tai ne naujiena – jau sovietmečiu kiekvienoje mokykloje būdavo po šaudyklą, kur mokinius mokydavo šaudyti. Aš irgi pradėjau nuo to, kad lankiau mokymus tire.

Šiandien problemos kyla, nes per mažas šaudyklų prieinamumas. Atvirojo tipo šaudyklos yra gana toli nuo miestų. Susiduriame su nepatogumais, kai šaudyklos būna užimtos tik savaitgaliais, kai dirbantys žmonės gali treniruotis. Bet viduryje savaitės jos būna tuščios – niekas šviesiu metu darbo dienomis į šaudyklą nevažiuoja ir nesitreniruoja, o 16 val. jau būna tamsu. Ir šiaip šaudymas yra brangus užsiėmimas – kainuoja ir amunicija, ir ginklai yra brangūs. Jeigu esi pilietiškas žmogus ir ruošiesi ginti šalį, turi įsigyti ginklą, gauti jam leidimą, sudaryti sąlygas jį laikyti. Dar reikia išmokti šaudyti, todėl samdomas instruktorius, vyksta treniruotės. Nuo visų šių išlaidų mes sumokame mokesčius valstybei, nors tikimės, kad neteks kariauti.

Yra žmonių, kuriems labiau rūpi, kad jiems būtų sterili aplinka, niekas nekeltų triukšmo, netrukdytų medituoti. Tokie nesiruošia kaip nors priešintis ar kariauti, ginklai jiems nereikalingi – jie pirmenybę teikia gamtosauginiams reikalavimams, nori sumažinti triukšmą bei pašalinti kitus „nepatogumus“. Mes linkę manyti, kad tokios iniciatyvos atsirado iš mums priešiškų šalių.

Dabar vyksta diskusijos ir bus teikiamos įstatymo pataisos dėl šaudyklų reglamentavimo. VLŠA aktyviai dalyvauja KAM sudarytoje darbo grupėje, bet pastebime, kad pokyčiai veda link to, kad šaudykloms bus dar sunkiau. Nelabai matome kokių nors palengvinimų jų įsikūrimui, finansinių ir kitokių paskatų irgi nenusimato. Tikimės, kad vis tik bus priimti logiški sprendimai. Stebėsime, kokie projektai keliaus į Seimą – ar reikės uždaryti šaudyklas, ar galėsime tęsti veiklą.

Minėtoje darbo grupėje mūsų asociacija atstovauja visoms Lietuvos šaudykloms, aš dirbu kaip ekspertas. Negaliu pasakyti nieko blogo apie valdžią, jos sprendimus, nes jų dar nėra. Tolesnę veiklą matysime tada, kai ši darbo grupė sudėlios galimus sprendimus.

Niekas neatsitiko staiga ir iš niekur – paprasčiausiai pasikeitė geopolitinė situacija, mes esame, kaip bebūtų gaila, su Rusija besiribojanti valstybė. Todėl mūsų šalis turėtų būti visiškai pasirengusi ir ruošti tam savo visuomenę. Deja, visuomenė dabar dar gyvena komfortiškose sąlygose, nepatogumų kyla tik dėl vėluojančių ar atšaukiamų skrydžių. O pasiruošimas ginkluotam pasipriešinimui vyksta pasyviai, yra tik tam tikri aktyvistai, kurie tam ruošiasi, bet jie tai daro už savo pinigus, nėra jokių skatinančių programų. Todėl mums labai skaudu, kai valstybė subsidijuoja kalbų mokymąsi, persikvalifikavimo kursus – tai, kas aiškiai nukreipta į žmonių išsilavinimą, tačiau nei šaudyklos, nei žmonės, norintys išmokti šaudyti, negauna jokios paramos. Net nėra pridėtinės vertės mokesčio lengvatos amunicijai ir treniruotėms. Tai parodo mūsų valstybės požiūrį į gynybą, į visuomenę.

Šiandien šaudyklos dirba savarankiškai, taip, kaip joms pavyksta išsilaikyti. Rengia įvairius komercinius projektus, tokius kaip šaudymo pramogos, varžybų organizavimas, vis dėlto, visuomeninei krašto gynybai valdžia galėtų skirti žymiai daugiau dėmesio. Gaila, kad neatsiranda tokių institucijų, kurios už tai sumokėtų. Priešingai – socialiniuose tinkluose ribojamos ginklų, šaudyklų temos. Tai dar vienas iššūkis mums, norint pranešti apie savo paslaugas, pasiūlymus. Tokia yra ilgalaikė visos Europos politika. Netgi banke, jei nori gauti paskolą, turi nurodyti, kad nesiverti licencijuojama veikla, nurodyti, jog prekiauji ginklais arba amunicija. Tad esame išskirti kaip kažkokie nenormalūs verslai.

Dabar ruošiama keisti švino naudojimo tvarką. Šaudyklos vėl atsidurs labai keblioje situacijoje. Jos veikė ilgą laiką, o Kaune ir Vilniuje yra daugybė veikiančių 40 ir daugiau metų, ir visą tą laiką naudojo švino amuniciją, kuriai nėra pakaitalo. Todėl natūralu, kad dabar šaudyklų sklypų dirvožemiai užteršti švinu. Kalbama, kad bus numatyta prievolė šaudykloms surinkti šviną. Tačiau tai lemtų turbūt visų šaudyklų bankrotą, kadangi švino surinkimas būtų brangus. Vien tik utilizuoti švinu užteršto grunto 1 t kainuotų 600 Eur. Tai tik priėmimas utilizacijai, bet dar jį reikės nukasti, išvežti, užvežti naują dirvožemį ir t. t. Tai milžiniški pinigai, nes kai kurių šaudyklų plotai matuojami hektarais. Nukasti visą derlingą dirvožemį – neįmanoma misija.

Esame pateikę svarstymui vienos lietuvės mokslininkės darbą, kuri rekomenduoja šviną neutralizuoti kalkinant dirvožemį. Mokslininkė nustatė, kad švinas pats iš savęs grėsmės aplinkai nekelia, jeigu jis yra šarminėje terpėje ir gruntas yra šarminis. O Lietuvoje dominuojantys gruntai būtent yra šarminiai, todėl mes nematome jokios problemos pakalkinti tas vietas, kur yra susidaręs švino perteklius. Ir galėtume tai padaryti, nes švinas būtų „užrakintas“. Dauguma šalių būtent taip ir elgiasi – ten niekas nenukasinėja dirvožemio su švinu.

Jei mums teks visą derlingąjį sluoksnį nukasti...

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. gruodžio 5 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.