Saugomoms rūšims patinka saugomose teritorijose

Juodųjų gandrų lizde – net keturi jaunikliai

Šiais metais Neries regioniniame parke perėję juodieji gandrai išaugino net 4 jauniklius (žr. titulinę E. Sukackienės nuotr.)! Regioninio parko sengirėje jų sukrautą didžiulį lizdą ekologai stebi jau gerą dešimtmetį, o šių metų jauniklių skaičius jame – rekordinis.

Juodasis gandras (Ciconia nigra) yra labai atsargus ir žmonių vengiantis paukštis, mėgstantis įsikurti miškų glūdumoje. Deja, šį retą ir saugomą sparnuotį neigiama žmogaus veikla pasiekia net ir ten.

Juodieji gandrai daug kuo panašūs į baltuosius savo giminaičius – panašaus ūgio ir svorio, abiejų snapai ir kojos ryškiai raudoni. Ir tie, ir tie krauna didelius lizdus, į kuriuos kasmet sugrįžta su ta pačia pora. Nei vieni, nei kiti Lietuvoje nežiemoja, o į toli pietuose esančias žiemavietes migruoti pradeda kiekvienų metų rugpjūtį. Maitinasi irgi panašiai, tačiau juodasis prioritetą teikia žuvims ir varlėms, neatsisako ir vabzdžių, graužikų, bestuburių, kartais net ir ant žemės perinčių paukščių jauniklių.

Tačiau jei baltieji gandrai mielai įsikuria žmonių sodybose, o ieškodami maisto stropiai sekioja paskui šienaujančius ar žemę ariančius traktorius, niekada nepamatysite to darančio juodojo gandro. Jam reikalinga ramybė, tad lizdus jie suka senuose medžiuose kur nors vidury didelių, drėgnų miškų, šalia pelkės ar kitokio vandens telkinio. Kuo giliau miške, toliau nuo žmonių – tuo juodajam gandrui geriau.

Kaip galime padėti išsaugoti šiuos retus paukščius? Duoti jiems ramybę: be priežasties nevaikščioti senuose, nuošaliuose miškuose (rinktis įrengtus pažintinius takus), neskraidinti virš jų dronų, netriukšmauti miškuose ir greta jų, ir, žinoma, jokiu būdu nesiartinti prie gandralizdžių nei perėjimo metu, nei įpusėjus vasarai - išsigandę mažieji gandriukai gali tiesiog iškristi iš lizdo.

Išskrenda juodieji gandrai panašiai kaip ir baltieji, tačiau jų yra gerokai mažiau, tad įspūdingų jų būrių neišvysime. Traukia ir pavieniui ir kartu su baltaisiais.

Šiuo metu juodieji gandrai lizdavietes jau palikę, dalis jau toli išskridę, dalis dar tik palieka mūsų kraštą. Linkime sėkmingos kelionės ir nekantriai lauksime pavasarį grįžtančių!

Varliagyvių ir roplių metai: nendrinė rupūžė

Kuršiu nerijos nacionalinio parko direkcija šiuos metus dedikuoja varliagyviams bei ropliams. Visus metus vyksta daug paskaitų ir edukacijų apie šiuos įdomius gyvūnus. Šį kartą siūloma susipažinti su reta ir saugoma nendrine rupūže (Bufo calamita), kuri gyvena pamario krašte.

Nendrinę rupūžę lengva atpažinti – išilgai nugaros eina gana ryški geltona juosta. Ji turi trumpas kojikes ir iš kitų rupūžių išsiskiria savita beveik bėgančia eisena.

Šis pajūrio kraštui būdingas varliagyvis gyvena smėlingų dirvožemių buveinėse. Dieną nendrinių rupūžių ieškoti neverta, jos slepiasi nuo kaitrios saulės ir lindi urveliuose, kuriuos pačios ir išsikasa.

Kartais viename urvelyje dienojimui susirenka po keletą rupūžikių. Gali jos pasinaudoti ir kuklesnėmis slėptuvėmis – palįsti po akmeniu, nuvirtusiu medžiu ar prabangiai įsikurti kitų gyvūnų išraustuose urvuose. Kaip ir visi varliagyviai, nendrinės rupūžės veisiasi vandenyje. Šiam tikslui joms tinkami seklūs, greit saulės įšildomi vandens telkiniai.

Tačiau nendrinių rupūžių niekada nebus gausiai, gyvena jos nedideliu tankumu, todėl pavasarį pateles kviečiančių patinų balsas yra labai stiprus, girdimas net už kelių kilometrų.

Nendrinė rupūžė yra reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos sąrašus ir nyksta visame savo paplitimo areale.

Pagrindinė nykimo priežastis tinkamų buveinių sunaikinimas – sauspievių ir smėlio kopų apsodinimas mišku. Tačiau populiacijos būklę tam tikroje vietovėje lemia ir natūralūs veiksniai bei veisimosi ypatumai.

Nendrinė rupūžė dažnai veisiasi laikinuose vandens telkiniuose, kuriuose vandens lygis kasmet priklauso nuo kritulių kiekio veisimosi sezono metu. Karštą vasarą išdžiūvus baloms, kuriose buvo išneršusios rupūžės, žūva visa nauja karta.

Nendrinės rupūžės subręsta ir gali veistis 3-4 gyvenimo metais, taigi net po vienos karštos vasaros populiacija gali atsikurti negreitai. Kasmet pavasariai vis karštesni ir sausesni, vis sunkiau rupūžėms tėvams surasti saugius vandens lopšelius savo rupūžiokams augti.

Bet vilties teikia tai, kad nendrinės rupūžės gyvena gana ilgai – iki 17 metų. Bet tokį laiką gali daug ko gero nutikti – štai ateis lietinga varlių džiaugsmo vasara ir vėl bus galimybė augti naujai rupūžiukų kartai.

Daugiau apie Kuršių nerijos varliagyvius ir roplius rasite ČIA.

Retasis drugys – didysis auksinukas

Šią vasarą Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje buvo vykdomas didžiojo auksinuko monitoringas. Didysis auksinukas lengvai atpažįstamas ir iškart pastebimas pievose, tačiau ne visuomet jį pavyksta pamatyti skraidantį, todėl monitoringo metu pievose buvo ieškomos šios rūšies mitybiniai augalai su ant jų padėtais kiaušinėliais.

Drugiai buvo stebimi nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio vidurio. Rugsėjo mėnesį stebimi drugiai priklauso negausiai antrai drugių kartai.

Didysis auksinukas (Lycaena dispar) – Lietuvos raudonosios knygos rūšis, gyvena drėgnose pievose, paežerėse, paupiuose, drėgnose pamiškėse, tačiau nemėgsta užpavėsinimo ir renkasi atviresnes pievas, kur saulės spinduliai gali pasiekti žemę ir sušildyti aplinką. Vis dėlto svarbiausia šiems drugeliams aukštaūgės rūgštynės – vandeninės rūgštynės (Rumex aquaticus), rūgštynės gudažolės (Rumex hydrolapathum), bukalapės rūgštynės (Rumex obtusifolius), rauktalapės rūgštynės (Rumex crispus). Ant šių rūgštynių drugiai deda kiaušinėlius, o išsiritę vikšrai jais minta ir rudenėjant įsirausia šalia į paklotę žiemoti.

Didysis auksinukas į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas 2000 m., taip pat įtrauktas ir į Buveinių direktyvos II bei IV priedo rūšių sąrašą.

Pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Žemaitijos nacionalinio parko informaciją