Saugomos rūšys atvirose teritorijose: miškininkystė neapsiriboja mišku

Kas yra atviros teritorijos ir kuo jos vertingos?

Atviros teritorijos – tai gamtinės erdvės, kuriose vyrauja žolinė augmenija, o medžių ir krūmų čia aptinkama nedaug arba visai nėra. Šios teritorijos dažnai susiformuoja dėl natūralių ekologinių sąlygų arba žmogaus veiklos, tokių kaip:  ekosistemų kaita, gyvulių ganymas, šienavimas ar žemės ūkio veikla.

Atviros teritorijos – tai nepaprastai svarbios biologinės įvairovės erdvės. Jose galima aptikti saugomų augalų, grybų, gyvūnų ir kitų organizmų rūšių, kurioms gresia išnykimas arba kurios pasižymi retumu, pažeidžiamumu ar turi ypatingą ekologinę, mokslinę ar kultūrinę vertę. Šios rūšys ypač dažnos ten, kur vyrauja žolinė augmenija ir išlikusios natūralios gamtinės sąlygos, sudarančios palankią aplinką jų gyvavimui.

Pagal Europos Sąjungos „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą ir nacionalinius teisės aktus, saugomos buveinės apima įvairias ekologiškai vertingas teritorijas, kuriose gyvena retos ir nykstančios rūšys.

Tarp atvirų buveinių Lietuvoje išskiriamos pievos, pasižyminčios gausia augalų rūšių įvairove ir ypatinga svarba daugybei vabzdžių bei paukščių rūšių, taip pat šlapios pievos ir šlapynės – reikšmingos vandens paukščiams ir drėgmę mėgstantiems augalams. Prie šių buveinių priskiriami ir smėlynai bei nusausintos žemumos su joms būdinga augalija – tai reti ir jautrūs dirvožemio tipai, kuriuose auga specializuotos augalų rūšys. Paskutinis atvirų buveinių tipas – tai durpynai ir pelkės, kurie išsiskiria savo savybe kaupti anglį, vandens režimo reguliavimu ir retų rūšių gausumu.

Atviros teritorijos – tai ne tik saugomų rūšių buveinės – jos taip pat palaiko ekosistemų paslaugas, tokias kaip anglies kaupimas, vandens filtravimas, dirvožemio stabilizavimas bei kitos gamtos funkcijos, palaikančios aplinkos pusiausvyrą.

Koks miškininkų vaidmuo, saugant atviras teritorijas?

Viena pagrindinių grėsmių atviroms teritorijoms yra intensyvi žemdirbystė, kai natūralios pievos paverčiamos ariama žeme, o ūkininkavimui naudojamos cheminės trąšos ir pesticidai. Dėl to keičiasi dirvožemio struktūra ir mažėja augalų bei gyvūnų įvairovė, o ekosistemos tampa vis labiau pažeidžiamos.

Kita opi problema – apleistas ūkininkavimas, kai pievos nešienaujamos ir neganomi gyvuliai. Tokiose teritorijose  ima vyrauti sumedėjusi augmenija, o rūšių turtingos buveinės palaipsniui nyksta, prarasdamos savo ekologinę vertę.

Siekiant išsaugoti šias vertingas buveines, Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai taiko įvairias gamtosaugos priemones. Kasmet VMU vykdo gamtotvarkos darbus pelkių, pievų bei kitų buveinių teritorijose, kurių bendras plotas viršija 4 tūkst. ha.  

Šiose teritorijose miškininkai vykdo šienavimą, šalina atžalas bei invazines rūšis – tai svarbios gamtotvarkos priemonės, padedančios išsaugoti buveinių ekologinį stabilumą ir rūšių įvairovę.

VMU informacija